Straipsnis spausdintas žurnale “Lilit”, 2008m. sausio mėn. numeryje
Laikas nuo laiko gyvenimo būdo žurnalų migdančią rimtį: “verslininkas su
žmona…”, “milijonierius su drauge…” perskrodžia desperatiškas turtuolių žmonų
klyksmas: “Gelbėkit, barakudos puola, šeimą drasko!” Gal su klausa man ne visai
tvarkoje, nes kažkodėl tas riksmas vis tokiu aidu grįžta: gelbėkit, iš
mano rankų slysta kontrolinis šeimos akcijų paketas kartu su kažkada tvarkingai
santuokų rūmuose kaip mėsos fabrike užsiantspauduotu teisėtu vyru: Mano
nuosavas. Pasitaiko, nors ir rečiau, kad kokia nors TV laida
“Sudaužyta širdis” pradedama tokiu grėsmingu vedančiosios tonu, kad aišku, jei
jau ne trečiasis pasaulinis karas prasidėjo, tai jau tikrai bent
atominė jėgainė sprogo. Ir iš tiesų, pasigirsta širdį veriančios kokio
nors milijonieriaus aimanos: įsivaizduojate, pasirodo, ji mylėjo ne mane,
o mano pinigus… Ir vėl ta mano nelemta klausa, nes aimana tokiu aidu
ataidi: kiaule tu kiaule, tiek į tave investavau; užuot pirkęs naujo modelio
Ferrari, t.y., pasirinkęs tavo jaunesnę, stangresnėmis
spyruoklėmis draugę, tampiausi su tavimi, nors buvai jau pabodusi, o tu drįsai
išeiti pas turtingesnį.
Baisu, ar ne? Tokios
išgamos kaip barakudos nevertos žmonių vardo, ir kaip jas šventa žemė nešioja…
Bet matyt nešioja todėl, kad yra tokių nesusipratusių žmonių kaip aš, kuriems
jos visai gražios. Barakuda ir jos turtingasis grobis – ryškiaspalvė
neišskiriamųjų papūgų porelė.Ar nesmagu akis paganyti ir reklaminio čiauškėjimo
pasiklausyti? Pažiūrėti, kaip kapojasi vieni su kitais? Nemokama
atrakcija. Ir ne tik. Noriu, kad būtų barakudų. Nes jos yra
geriausias indikatorius, rodantis, ir kas iš tikrųjų yra jų turtingasis grobis,
ir kas iš tikrųjų yra paliktoji ( nukonkuruotoji) žmona ar draugė.
Kita vertus, net jei ir nenorėčiau, kad jų būtų, tektų pripažinti, kad jos
neišvengiamos. Kaip neišskiriamosios papūgos, agaporniai, negali viena be
kitos, taip ir turtuolis negali be barakudos. Barakuda
atsiranda dėl žodelyčio “mano”: juk “mano” vyras – tai ne
“tavo” vyras, juk “mano” vaiko gyvybė brangesnė už “tavo” vaiko, ir t.t., ir
pan. Kitaip sakant, tol, kol egzistuos tokia šeimos institucija kaip dabar,
besiremianti nuosavybės – bendro šeimos turto – pagrindu, kol
egzistuos tokie prekiniai piniginiai santykiai ir jais grįstas mąstymo
būdas, jie neišvengiamai bus perkeliami visur, kur tik įmanoma. Taigi – kažkas
turi pinigų ir, kadangi žmogus - seksualus padaras, nori malonumų. O jei yra
paklausa, visada atsiranda ir kas tą paklausą patenkina. Stambus verslas,
didžioji politika, profesionalus sportas, popscenos grietinėlė ir t.t. –
sritys, kur sukasi nemaži pinigai su turtingais jų sukėjais – VIPais,
ne kontora, kurios duris užvėrus einama kurstyti šeimos židinėlio; čia
nuolatiniai nervai, įtampa, nežinia, todėl relaksuotis reikia labiau nei
bet kam; be to, ir relaksacija čia turėtų būti tokia pat sustyguota kaip
ir pati veikla, antraip iškrisi iš rikiuotės. Aistra kiekvienoje šeimoje
užgęsta anksčiau nei sutuoktinių seksualumas, tad atsipalaiduoti su seksualiai
nebetraukiančia sutuoktine nelabai realu. Psichologų patarimai, kaip atgaivinti
išblėsusią aistrą – vargo vakarienė eilinėms 8-17 val. darbo pelėms, kurioms
bet koks radikalus gyvenimo pakeitimas gresia jų ir jų vaikų fizinei
egzistencijai. Taigi kol eiliniai vargsta pas psichologus ar sublimuoja savo
nebenaudojamą seksualinę energiją, keikdami valdžią, viršininkus, piktindamiesi
kaimynais, Vipai šią problemą sutvarko kaip ir kitus
dalykinius reikalus: man reikia, aš turiu pinigų, tai ir nusipirksiu. Meilė? Kai
gyvenimo prioritetų viršūnėje pinigai ir garbė, kas ji tokia būtų?
A, tai kažkas, apie ką dainuojama kvailose dainose, kuriomis netiki ir jas
dainuojantieji? Tuščios sapalionės; kai kiekviena meilė vis tiek baigiasi
lytiniu aktu, kam tuščiai eikvoti laiką, jei tikslą galima pasiekti už pinigus
iškart be tų nereikalingų sentimentalių preliudijų?
Ir čia pasirodo barakudos. Jų darbas
tikrai nelengvas: nesugebėčiau niekaip, net jei gamtos būčiau apdovanota tokia
išvaizda kaip jų. Privalomi banketai, vakarėliai, vaipytis
kiekvienam VIPui, nors nuo jo vulgaraus elgesio ir
vimdytų, - iš nuobodulio ir pasišlykštėjimo juk galima išprotėti, o nuo
jų lūpų nedingsta šypsena. O kaip dar įsiteigti sau, kad gyvenimas neįmanomas
be raudono Porche ir Malibu, jei žinai, kad visiškai užtenka taksi,
atostogų Palangoje ir kompiuterio, kuriame yra ir Malibu, ir muzika, ir
pasauliniai dailės šedevrai. Kaip įtikinti save, kad džinsai už 100O litų
kažkuo skiriasi nuo džinsų už 100 litų, jei ir taip sunku suprasti, kuo
džinsai už 100 litų skiriasi nuo džinsų už 10 litų iš “Humanos”. O štai jos
vargsta soliariumuose, po kelias valandas pešioja plaukelius, mokosi žaisti
golfą, įnirtingai ieško verslininkų duomenų – kur dar koks turtingas užsilikęs
ar kurį galima atmušti nuo kitos.… Ir dėl ko? Kad užmigtų ant pūkų
pagalvės už 2000. Bet juk sapnai bus tokie patys kaip ant pagalvės už 50, o ir
seksas be meilės bus toks pats sportas, nesvarbu, kas sportuos
šalia, vyras už milijoną ar vadybininkas už 1000.
O kur dar nuolatinė
barakudų kovinė parengtis nepražiopsoti grobio, būtini aktoriniai sugebėjimai,
pradedant vaidyba, kad vakarėlyje, kur pradeda objekto medžioklę,
atsidurta “netyčia”, ir baigiant lova, kur turi vaidinti karščiausią mažulę iš
karščiausio porno puslapio, nors vos nežiaugčiotų nuo objekto sugebėjimų
lovoje. Bet turi stengtis, nes žino, kad jei nepateisins lūkesčių, tuoj bus
pakeista kita. Taigi – juodas darbas su neaiškiu rezultatu, rizika kaip
dideliame versle. Nesižiūrės žurnalo viršelyje ar 5 kg storinančiame TV ekrane,
netilps į 10 dydžio džinsus, ir sudie.Ir streso parodyti niekad negali: prekė,
kuri prižiūrima kaip Ferrari, turi ir veikti kaip nurodyta instrukcijoje.
Atrodyti kaip lėlytė, nes va praeitame žurnalo numeryje verslo konkurento
nuotrauka su žmona buvo gražesnė, o jei taip, kiti dar gali
pagalvoti, kad objektas koks ubagas ir jo verslas stringa, taigi jis niekaip
nesutiks žurnale pasirodyti su prastesne, jei turi pinigų būti su tokia pat
kaip kiti. Barakuda negali turėti savo nuomonės, todėl ji turi pritarti
jam dar jam neprasižiojus, o kai pati prasižios, turės sakyti tik tai, ką
jis jis nori girdėti; kitaip sakant, visą laiką, kol bus su juo, turės
elgtis elkis atsargiai kaip su psichiškai neįgaliu, kuris nežinia kada ir dėl
ko gali pratrūkti. Mat kai jį įsiutins, niekam nepasiskųs: jo rankose
pinigai, taigi ir žiniasklaida, ir teisėsauga, todėl gali būti išmesta
kaip musė iš barščių, ir taip, kad niekas kitas jos nenorės.
Todėl barakuda
savo darbą atlieka nepriekaištingai, ji negali sau leisti pasimuliuoti
kaip dažnas mūsų savo darbe, nes konkurencija didžiulė, o pasiūla čia visada
viršys paklausą. Taigi verslininkas, politikas, šoumenas, popžvaigždė ir
panašus VIPas gauna kokybišką produktą pasirodyti
partneriams bei konkurentams, kad yra sėkmingas vyras. Jos gauna turtingą
buitį. Tik nesuprantama, kodėl tiek skausmo, kai prekė pabėga?
Juk parsivesdamas pirmą kartą į namus barakudą, ViPaskažkodėl
neuždavė sau paprasčiausio klausimo: o kodėl gi ta moteris atsirado tame
vakarėlyje, kuriame jis ją pakabino? Norėjosi užsimerkti ir svaigintis
iliuzija, kad gyvenimas su ja suvedė “netyčia ir lemtingai”? Už iliuzijas,
nematant realybės, versle visada sumokama bankrotu. Tad kam tos krokodilo
ašaros skundžiantis barakudos meile pinigams? Norėti nelygiaverčių
santykių – už pinigus gauti jausmus - būtų nesąžininga, o jei
barakudai pasiūlomos geresnės sąlygos, kodėl ji turėtų tenkintis prastesnėmis?
Meilė? Ach, kaip virpulinga. Tik kažkodėl neteko girdėti, kad koks nors
žilstelėjęs magnatas įsimylėtų kad ir bendraamžę savo ofiso valytoją. Juk ir
širdis tos moters geresnė, o dabar, žiūrėk, dažna ir daugiau išsilavinusi nei
jo naujoji draugė, o ir seksas su ja, ko gero, būtų ne prastesnis. Ką
draugai ar verslo partneriai pagalvos? Taigi, būtent, ką pagalvos. Tai gal
nereikia graudulingų ašarų ir pasakų apie sudaužytą širdį, jei buvo sudaužyta
tik piniginė. Nebent VIPo širdis ir piniginė yra tas
pats. Bet ir tada dainą reikėtų bent vieną prisiminti. “Karaliai
viską gali…”
Tos
pačios dainos neprošal pasiklausyti ir besipiktinančiomis pas barakudas
pabėgusių VIPų žmonoms, ir paprastoms
mirtingosioms. Ar kartais besipiktindamos barakudomis jos nesipiktina
pačios savimi? Ta savo dalimi, kurią slepia nuo viešumos ir kurios net ir
kariamos neprisipažins turinčios. O vis dėlto. Juk kažkada visoms
atėjo laikas „tvarkytis“ gyvenimą, t.y., sukurti šeimą. Kaip buvo siekiama
norimo vyro palankumo? Ar ne tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis jo siekia ir
barakudos? Tik kai „objektas“ menkesnio kalibro, nereikėjo tiek investicijų, ar
ne? Jei mergina sieks tik meilės, tyros ir vienintelės, be jokių
kompromisų, ji beveik pasmerkta likti viena. O juk nesinori, ar ne? Taigi lieka
kompromisas ir diplomatija, beje, taip elgtis patarinėja net ir psichologai,
kaipgi neklausysi… O kas yra kompromisas ir diplomatija? Melas. Kažko
nepasakyti, kažko nematyti, padaryti tai, kas nemalonu, nuryti nuoskaudas,
vardan to, kad išliktum kartu. Nuo barakudos, medžiojančios VIPus,
eilinė moteris, einanti į kompromisus su mylimuoju, kad sukurtų „gražią šeimą“,
o vėliau – ją išlaikytų, skiriasi tik mastais ir kaina, esmė – ta pati. Tad kam
pykti ant barakudos – savo dvasinės giminaitės? Nesinori pripažinti, kad taip?
Galima ir nepripažinti, ypač jei tikrai myli tą savo antrąją pusę. Mat
tikroji meilė – priimti žmogų tokį, koks yra. Taigi -
jei myli, leisi jam gyventi ir su kitomis, arba leisi išeiti pas kitas:
jei jam reikia kitų, vadinasi, su tavimi nėra ar nebėra gera.
Jei myli, turi džiaugtis savo mylimo žmogaus laime, net jei
tai būtų laimė būti su kita. Be to, barakudos dėl to, kad vyras
paliko, mažiausiai kaltos. Juk tai vyras laisva valia pasirinko kitą, o
jei kitos ieškojo, šeimoje jau buvo kažkas ne taip. Kaltindamos barakudą
moterys savo vyrą laiko arba neįgaliu, arba mažamečiu, kurį gali nuskriausti
piktas dėdė ar teta, arba… nuosavybe („neliesk jo, jis mano, aš
turiu net nuosavybės dokumentus, t.y., santuokos liudijimą!), t.y.,
daiktu, kokiu jį laiko ir barakuda. O jis juk suaugęs, kaip ir jo antroji pusė.
Vadinasi, renkasi pats ir savarankiškai. Jei myli tokį, koks yra,
vadinasi, turi mylėti jį ir su visomis jo meilužėmis – vadinasi, ji
poligamiškas, ir žmonos jis negerbia tiek, kad tramdytų šią savo
pusę; jei toks poligamiškas vyras nepatrauklus, kam prievartauti jį ir save
būti kartu? Vardan ko? Pinigų? Tada kuo skiriasi barakuda ir tokia
nepaleidžianti žmona? Ar ne abi jos geria VIPo kraują?
Antroji dargi daugiau, nes paprastai meta į kovą sunkiąją artileriją – ima
manipuliuoti vaikais, kuriems neva geriau su abiem tėvais. Ji kukliai nutyli
tai, kad vaikams geriau su mylinčiais vienas kitą tėvais, nes falšą jie jaučia
kaip seismografai, tad jeigu šeimos židinėlis ataušo, vaikams tikrai geriau,
jei tėvai juos mylės kiekvienas atskirai.
Barakudos - prostitutės? Galbūt. Bet kur mažesnė blogybė – būti turtingo
vyro meiluže, o vėliau gal ir vaikų gaminimo mašina, mėgautis prabanga,
kelionėmis, dovanomis ar niūriai leisti savo dienas fiziškai ar dvasiškai
talžomai vidutinio nepraustaburnio, vos suduriant galą su galu?
Orumo nėra nei ten, nei ten. Viskas turi savo kainą. Ir viena galimybė,
ir kita. Ir kas yra orumas? Neparsiduoti už grašius ar neparsiduoti visai?
Tinkama kaina ar bekompromisinis principingumas, vedantis į totalią vienatvę? O
kai moteris atsiduoda vyrui iš baimės, kad jis nueis pas kitą, kai kenčia
nuobodulį su juo, jo agresiją, nepagarbą, pagaliau net impotenciją vardan
to, kad nepasmerktų artimieji ir draugai, kas tokia moteris? Barakuda, nes vis
tiek prisitaiko ir parsiduoda, bet barakuda – lūzerė, nes
neturi pakankamai grožio ir plėšrumo konkuruoti didžiuosiuose
vandenyse.
Taigi tegyvuoja barakudos – lakmuso
popierėlis atpažinti VIPų ir jų antrųjų pusių tikrajam veidui.
Į tobulai save prižiūrinčią moterį, išspaudžiančią iš savo kūniškumo viską, kas
tik įmanoma, visai gražu pažiūrėti. Ji pasirinko tokį gyvenimo būdą, kuris jai
priimtinas – nieko neprievartaudama, net nenusižengdama įstatymams. Bet ypač
įdomu žiūrėti į šalia jos stovintį žilstelėjusį ar
pliktelėjusį VIPą. Tokius turtus žmogus valdo. Neįmanoma be
geležinių nervų, motyvacijos, ambicijų, pagaliau net talento ir – kartais
net intelekto – nelygu kokios srities VIPas. O šalia jo graži
lėlytė. Man ji apie tokį vyrą ir jo vertybes sako daug daugiau nei
visi jo postringavimai apie save. Tiesą sakant, šalia vyro atsiradus barakudai,
daugiau žodžių nereikia – nei jo paties, nei apie jį.
Ar kalta Anna Nicole Smith, kad jai
pavyko ištekėti už prosenelio? Kas juokingesnis? Prosenelis ar apsukrioji
Smith? Papūgų porelė. Neišskiriamieji.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą