Kai paskambinusi „L.T.“
žurnalistė klausė, ar daugiau eisiu į tokius koncertus, atsakiau, kad į tokius
tikrai ne, be to, ir taip nuėjimas į šį vienintelį koncertą buvo rizikingas
būtent dėl žiniasklaidos. Juk taip paranku dėl to bus mane apšaukti tuo, kuo
siekiama: įsivaizduokite, kokia terorizuotoja, kaip persekioja, net į koncertą
nuėjo! Kad nuėjau PIRMĄ kartą ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, to
galima bus ir neminėti, net man apie tai pasakius 10 kartų. Čia aš ne apie
“L.T.” straipsnį, o apie ankstesnę patirtį su žiniasklaida, kai 10 kartų gali
kartoti viena, o išgirstama tai, kas norima ar užsakyta girdėti.
Tai supratau, ir, kaip minėjau, iki paskutinės minutės abejojau,
ar galiu ten nueiti. Ir todėl „L.T.“ šmaikštaus antrojo,
šeštadieninio, straipsnio klausimas „koks velnias ją nešė į tą galerą?“
tikrai taiklus, bet gal eiti vis dėlto reikėjo, kad paskui sužinočiau savo
diagnozę? Juk man ligą diagnozavo vienas žymiausių Lietuvos popatlikėjų, o
tai turbūt prilygsta vizitui privačioje klinikoje pas kokį garbų profesorių -
tad džiaugiuosi, kad sutaupiau, klinikoje su 100 litų, kuriuos išleidau
koncertui, tikrai būčiau neišsivertusi, be to, kai liga diagnozuota
šitiek žmonių akivaizdoje spaudoje, juk “daktaras” už diagnozę prisiima milžinišką
atsakomybę. Ir dukrai dabar lengviau su
manimi: supykusi, kad ko nors neišprašė ar ko neleidau, drėbteli man:
ai, žinai, ligonė esi, net E. taip sako, todėl ko iš tavęs ir
norėti…
Man
gi ir pradžioje, kai buvome paprašytos palikti koncertą, pasiūlius 30 litų, ir
pabaigoje, klausantis baigiamosios oratorijos apie save kaip apie priešę ir
kenkėją, galvoje sukosi viena mintis: kaip ištverti nieko
neatsakius, suvaldžius ir nuostabą, ir - pabaigoje - nerimą, ar sveikos
išeisime iš tokios priešiškos mums aplinkos, ir juoką, prisiminus, ką
rašiau prieš dvejus metus savo romane:
„Žinai, kliedese, ko aš labiau už viską norėčiau? Kad
po koncerto galėčiau įlįsti į kiekvieno žiūrovo širdį ir galvą ir patikrinti,
ką jis iš tiesų galvoja apie mane ir ką jaučia man. Neseniai net
tokį sapną sapnavau: dainuoju Siemens Arenoje, ji pilnutėlė, o po
to koncerto visi tie tūkstančiai žmonių man atneša notaro patvirtintas pažymas,
kuriose surašyta, ką jie iš tiesų apie mane galvoja. Aš skaitau tas pažymas ir
rūšiuoju žmones: tie, kurie mano, kad esu garsiausias dainininkas, turi teisę
būti mano gerbėjais. O tuos, kurių pažymose parašytas bent vienas kritiškas
žodis apie mane, sustatau į atskirą grupę. Baigęs tikrinti šitai grupei įsakau
daugiau nesirodyti mano koncertuose ir nepirkti mano diskų. Ir visa ta
nedidelė grupelė žmonių sliūkina lauk kaip pabrukę uodegas šunyčiai, panašiai
kaip aš vaikystėje po tėvo pirties. Iki šiol negaliu atsikratyti minties, kaip
tai būtų šaunu. Bet negaliu niekam pasakyti, net žmonai, tauta nesuprastų, kaip
sakoma“ („O kas po to?“ p.350)
O jei rašyčiau romano tęsinį, šis epizodas būtų toks:
“Kliedese, tu vaidini protingą, o esi kvailė,
nes nesupranti elementaraus dalyko, kad visi tiki Žvaigždėmis, o
ne nežinomomis bobomis, kaip tu. Ką bedarytum, esi teisus vien dėl to, kad
Žvaigždė, ar tau neaišku? Tautai juk nuo mažų dienų visuose žurnaluose
kasdien kalte kalama, jog visos bobos alpsta dėl mūsų, Žvaigždžių, kad mes
esame moterų numylėtiniai, kad kiekviena boba, atėjusi į koncertą, yra mūsų
gerbėja, pasirengusi atiduoti savo širdį ir visa kita mums. Žinoma, man ta jų
širdis nereikalinga, nebent kol bilietą į mano koncertą nusiperka,
bet niekam negaliu to pasakyti, tauta nesupras, kaip sakoma. O jei
man reikia kuria nors nebereikalinga atsikratyti, visada galiu paskelbti,
kad tai fanatikė, pristojusi prie manęs, ir visi manimi tikės. Galiu
paskambinti bet kokiam žurnalistui ir jau kitą rytą kokiame nors dienraštyje
mirgės: “Įkyri gerbėja terorizuoja garsų Lietuvos dainininką”. Su didžiausia
mano nuotrauka. O šalia bus tavoji. Nežinai, kokia? Paaiškinsiu, neišmanėle.
Manai, fotošopu galima tik pagražinti? O ne, kliedese, nė šimto litų
man fotografui nekainuos, kad tave jis fotošopu paverstų susiraukšlėjusia
baidykle paklaikusiomis akimis.
O jei žurnalistai ir pakalbins tave, tai tik dėl
akių, kad viską sudėliotų taip, kaip reikia man, t.y., kad tu
terorizuotoja, o aš - auka, kenčiantis nuo tavęs, aišku tau???
Interviu pabaigoje dar gailiai atsidusiu: tokia jau
mūsų darbo kaina…
Vargšai mes, Žvaigždės, baisu net į gatvę
išeiti, kai aplink tiek maniakų, juk Lennoną tokie net nušovė; duosiu
suprasti, kad gal ir tu tokia… I
Manai, nesuprantu, kad nesi mano gerbėja?
Suprantu, bet tyčia vadinsiu tave taip, nes taip man naudinga. Dar
pridursiu, kad tu mane ir fanatiškai įsimylėjusi. Ir visi
patikės, kad įsimylėjusi, tik neprisipažįsti, prietranka; žinosi, kaip
kiekvieną žingsnį kritikuoti.
Malonu vien pagalvojus, kaip tu nervinsiesi
dėl to, juk nervinsiesi, perfekcioniste prakeikta, viskas manyje tau
neįtinka, įmanytum, su liniuote išmatuotum pagal milimetrus ir nupjautum ar
pridurtum. Tau ir pats Dievas neįtiktų, o į save pirma pažiūrėk,
trūkumų maiše; tau vos prasižiojus pasipila
trūkumai kaip nelaimės iš Pandoros skrynios.
Palygink, prietranka, save su mano back
šokėjomis, ir suprasi, kad iki normalios moters tau toli kaip iki dangaus:
jos be jokių pretenzijų, ką pasakai, tą ir daro, ką pasiūlai, tuo ir
patenkintos. O tau toli ne tik iki normalios moters, bet ir iki gerbėjos. Tikras gerbėjas,
skirtingai nuo tavęs, kritike nelaiminga, yra fanas, kitaip sakant,
dainininko fanatikas, todėl, kad ir ką tas dainininkas padarytų, jis vis vien
jiems yra ir bus šventas.
Nors dainininkas užmuštų žmogų ar išprievartautų
moterį, tikriems gerbėjams tai nė motais, nes jiems savaime aišku,
kad tas žmogus pasipainiojo ne vietoje ir ne laiku, todėl pats kaltas. O
moteris, kurią pasikviečiu į viešbutį, apskritai dar turėtų ir padėkoti už suteiktą garbę, kad prie jos
prisilietė Žvaigždė.
Štai kokie yra tikrieji gerbėjai, ir po straipsnių
spaudoje apie tokias ramybės neduodančias prietrankas kaip tu jų tik
padaugėja, patyriau. Be to, mano draugas Advokatas man dar gerai patarė paskelbti,
kad tu ir psichė. Visuose žurnaluose ir laikraščiuose, ypač tuose, kuriuos
daugiausia skaito mano gerbėjos. O kas į psichus dėmesį kreipia? N-I-E-K-A-S.
Tai va, norėjai mano atsakymo, turėk: esi maniakė, norėjusi užsidirbti, ir
psichė. Supratai??? Be to, aš visai ir teisus, nes tu man pirma parašei e-mailą, o ne aš tau, vadinasi, tu ir pristojai prie manęs. O
jei tu psichė, viskas, ką parašei, yra kliedesiai. Aišku tau, prietranka???
Būtum kokia prezidentė, gal su tavimi ir skaityčiausi, ką darysi, tauta nesupras,
kaip sakoma. O dabar, kas tu? Niekas. Tokių kaip tu Lietuvoje šimtai. Neturėtum
Ievos, pasistengčiau tave dar ir į beprotnamį įkišti, tada jau visai
ramiai gyventi galėčiau, dabar, kai vaiką turi, tauta
nesupras, kaip sakoma, todėl tiek to, nors mano kantrybė ir
gailestingumas, kai pagalvoji, begaliniai, tokia mano gera širdis, net graudu
pagalvojus. Įvertink tai, prietranka, ir užsikišk. Žinai, apie ką
dažnai svajoju, kai tik prisimenu tave ir tą tavo suš… knygą? Kad tu numirtum.
Įsivaizduoju, kad aplankau tavo kapą ir nunešu gėlių.
Iš džiaugsmo, kad tavęs nebėra. Žiauru? O kas čia žiauraus? Užaugs tavo
vaikas ir vaiknamyje, jis gi ne mano vaikas, ko gailėtis, o tu kam daugiau
reikalinga, niekam; bet pats tai negaliu tau ko nors blogo padaryti, nes tada
tauta nesupras, sakys, vaikas kaip be motinos, bet jei tave kokia liga
prispaustų ir numirtum, būtų pats tas, ir aš nieko dėtas, ir džiaugsmas, kad
nebėra problemos… Kol tavęs nebuvo, gyvenau ramiai, buvau pats sau ponas, o
dabar aiškinkis visiems… Spaudoje skelbiu, kad tave ignoruoju ir nieko nenoriu
apie tave žinoti; mano draugė Žmona mane taip gerai pamokė, perskaičusi
viename moteriškių žurnale
kažkokios senmergės psichologės pamokymą, kad taip
reikia žymiems žmonėms elgtis su niekingais gerbėjais, bet, prietranka, pati
supranti, kad negaliu tavęs ignoruoti; savaitę iškenčiu, apsimetu, kad man tu
neberūpi, o paskui vėl seku kiekvieną tavo žingsnį, vis tas prakeiktas
smalsumas, kol nesužinau, kas ir kaip, neužmiegu.
Tu man nuolatinė
rakštis vienoj vietoj, tu bereikalinga problema, o aš pripratęs
visas atsiradusias problemas kaipmat išpręsti kartą ir visiems
laikams. Sakysi, ne problemų man sukelti norėjai, bet
gero… O aš tau pasakysiu, man nusišikt ant tų tavo norų. Man ta tavo sušikta
knyga visai nereikalinga. Ėjau ir eisiu savo keliu, o tu atstok. Ir gyvensiu
kaip gyvenęs. Man taip patinka. Pati toj savo sušiktoj knygoj rašei, kad gal aš
tikras būdamas dvigubas. Tai ko tau dar? Smirsk toliau prie savo
knygų ir ieškok tos savo autentikos, kol stogas nuvažiuos, o man reikia
gyvenimo su visais jo malonumais, aišku tau??? Ir aš jį turėjau ir turėsiu.
O
tauta nori būti spaudoje maitinama makaronais apie švarius mano
marškinius, liudijančius apie dar švaresnę mano sielą, todėl maitinau ir toliau
kasdien ją maitinsiu tais makaronais, kurių ji pati nori. Ir ji
soti, ir aš patenkintas; tik tu viena išsišokėlė, tau mat dar kario
paduok, prėska atseit… Susirask ką nors su tuo kariu ir užtilk
visiems laikams, o jei dar purkštausi, paskelbsiu, kad niekas tavo sušiktos knygos ir neskaitė, tu pati išsipirkai visą tiražą, pati pasiskyrei sau
per blatą apdovanojimus, ir kaip tu įrodysi, kad aš
neteisus? Sakai, atsiprašyti, kad variau tave iš koncerto? Ilgai
laukus dar palauk: kas psichų atsiprašo??? Mielai būčiau pasiuntęs tave
dar ir ant trijų raidžių, bet tauta nesupras, kaip sakoma. Aišku tau, prietranka???”
O pabaigoje šitų mano
impresijų adaptacija specialiųjų poreikių žurnalistams ir
KITIEMS suinteresuotiems asmenims: nebuvau ir nesu E.Kučinsko
gerbėja. Jei iš pirmo karto tai sunku perskaityti ir suprasti,
paryškinsiu: NEBUVAU
IR NESU EDMUNDO KUČINSKO GERBĖJA.
perkelta iš blogas.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą