Straipsnis spausdintas žurnale
“Lilit”, 2007m. gruodžio mėn. numeryje pavadinimu “Lovoje su Žvaigžde”;
dalis ir čia:
Serialo
„Auksinis narvelis rudeniniam paukščiui“ su pagrindiniais herojais Asta ir Romu
Dambrauskais peripetijas turbūt žino daugelis, bet dėl visa ko priminsiu
siužetą: turtinga graži stomatologė susižavi daina „Vėjas“, paskambina į radijo
stotį, norėdama įsigyti jos CD. Susipažįsta su jos atlikėju. Įsimyli. Veda. Ne
pirmo ryškumo ir atitinkamai – ne aukščiausius honorarus gaunantis - atlikėjas
iš savo butuko Mažeikiuose, pasiėmęs pora puodų ir kompiuterį, atsikrausto į
jos turtingus namus. Ji šokinėja aplink jį kaip apie vaiką, vakarais laukia
Romužėlio su karšta arbata ir pyragais – tiesiog tobula jo romantiškosios
dainos “Ir kas krištolinę tau ašarą brauks, tas lyg
žiburys tavęs vėtroje lauks” iliustracija, bet Romužėlis po koncertų namo neskuba,
o grįžęs būna irzlus ir nepatenkintas, išgirdęs sutuoktinės klausimą „kur
buvai?“. Santuoka braška, galiausiai subyra. Atlikėjas iš buvusios žmonos
pareikalauja 100 000 litų… Prasideda karas spaudoje. Iš atlikėjo burnos sklinda
nebe romantiškos meilės dainos, bet: „mano
kraują geria kažkokia prielipa. …nuimkite nuo manęs šitą „erkę“! … „Padla, aš
tave užmušiu“… Pagrindinė
herojė ašarodama stebisi:“Aš
įsimylėjau labai romantišką, korektišką, švelnų, jausmingą vyrą. Mokantį mylėti
ir priimti meilę. Tokį žmogų mačiau jo dainose. Bet gyvenime to nebuvo”. O
ir ar galėjo būti kitaip? Negalėjo. Mat ji įsimylėjo ne Dambrauską,
o jo įvaizdį: “Aš rudeninis paukštis rudeninis”…
Popdainos – mini serialai, nes ir jose - iliuzija: meilės,
pilnaverčio gyvenimo, svajonių princo. Nereikia įtempti dėmesio, nereikia nieko
galvoti, tik atsipalaiduoti ir mėgautis… svajojant apie tokį gyvenimą, kuris
ten apdainuojamas. O išdainuojamos – tai puikiai perpratę sėkmingiausi popmuzikos
atstovai ir iš to susikrovę nemažus turtus – stebuklinės ar buitinės pasakos su
pabaiga „ir jie ilgai ir laimingai gyveno“. Žinoma, nejučia klausytojas
svajones suprojektuoja į patį
dainuotoją. Ir jei daugelis skiria vaidmenį
bei jį atliekantį aktorių teatre, tai dainininką žmonės tapatina su jo
dainomis, priskirdami jos atlikėjui ir tas moralines vertybes,
kurias jis pateikia dainose – jei jis dainoje atsiprašo, tiki, kad ir gyvenime
jis turi sąžinę ir yra garbingas. Jei dainuoja apie amžiną meilę, tiki, kad ir
gyvenime jis sugeba iš tikrųjų mylėti, o ne tik pakampėse su olialia
tipo pupytėmis „nuleidinėti“, ir t.t., ir pan. Šią fikciją dainuotojai
dar perkelia į interviu, patvirtindami,
kad jie tikrai tikrai nesiskirią nuo savo atliekamų dainų. Tačiau
tie interviu taip pat
tėra Žvaigždžių įvaizdžio dalis, dar viena jų daina, mažai ką bendro
turinti su realybe.
Taigi. Į sceną išeina išsičiustijęs frantas, giedantis apie amžiną meilę.
Nulipusi nuo scenos tokia lakštingala gyvenimo būdo laidose bei žurnaluose
rimtu veidu dar pačiulba pora išmoktų, pageidavimų koncertų sveikinimams
tinkančių posmų apie tauriausius jausmus. Yra net gudručių, kurie sumąsto visas
savo dainas paskirti žmonai – vienintelei mūzai ir įkvėpėjai. Tiesiog dievai,
nužengę į žemę, tobulybių tobulybės. O jei dar toks pamerkia akį per koncertą,
arba – priėjus po koncerto pasakyti komplimento, pasiūlo pasišnekėti „apie
„kūrybą“ prie kavos puodelio? Ar įmanoma nesusileisti nuo tokios tobulybės,
atkreipusios į tave, paprastą mirtingąjį iš salės, t.y.,
masės, dėmesį? Ar galima neužkibti ant šio kabliuko? Sakoma, nuėjus
į lovą su Žvaigžde, nueini į ją su svajone, t.y., tuo įvaizdžiu, kurį suformavo
žiniasklaida ir jo dainuojamos dainos, o atsikeli jau su realiu žmogeliu. Ar
įmanoma, prisiklausius Žvaigždės giesmių scenoje, nueiti į lovą su realiu
žmogumi? Sunku, bet įmanoma. Tereikia paklausti savęs, o koks gi turi būti
žmogus, kad veržtųsi į didžiąją sceną? Ir būtent – pop sceną? Pop kultūra yra hedonistinė, taigi ir
jos atstovai kitokie būti negali. Vadinasi, jų galvelės veikia
kaip automatinė pavarų dėžė: pinigai, turtai, maistas, seksas. Nemirštantys iš kuklumo – dažnai eiliniai
muzikiniai duomenys kompensuojami didelėmis ambicijomis ir savimeile, kuri yra
varomoji tokių žmonių jėga. Juk šimtai, jei ne tūkstančiai, kasmet
baigiančių muzikos mokyklas, sugeba tikrai neprasčiau dainuoti už pripažintas
žvaigždutes, bet renkasi mažiau rizikingas, stabilesnes
profesijas. Į
didžiąją sceną veržiasi tik tie, kurie trokšta garbės, pripažinimo, nori būti
centru, sureikšminę savo ego=
neišvengiamai egoistai ir arogantiški žmonės. Vadinasi, lygiavertės
partnerystės iš jų tikėtis neverta. Maža to, toks žmogus
bus visiškai priklausomas nuo aplinkinių simpatijų ir
pripažinimo. Be jų jis jaučiasi niekas, iš to – jo jautrumas ir
nepakantumas kritikai. Todėl išgirdę bet kokį
kritišką žodį viską sudramatizuos, negirdės, ką jūs
iš tiesų norite pasakyti. Šie žmonės linkę viską išpūsti, išlenkti pasaulį
pagal savo kurpalį, todėl mielai savo kaltę projektuoja kitam.
Vadinasi, labai tikėtina, kad norėdami išsisukti nuo nemalonios jiems tikrovės,
pakritikuoti užpuls jus priekaištų lavina, nes geriausia
gynyba tokiems žmonėms - puolimas. Dėl to, kad jų savigarba remiasi
vien išoriniais dalykais – kitų nuomone, ją apskritai pakirs bet koks kritiško
vėjelio dvelksmas, todėl darysite mirtiną nuodėmę kritikuodami: jis aukščiau
kritikos, jis žavus savaime, vertas besąlygiškos aklos meilės, jis kitokios nei
nori, nei sugeba pripažinti. Jis paniškai bijos tapti nevertas meilės
(publikos). Patetiškas pasipiktinimas bet kokiu kritišku ar net ne
kritišku, bet tiesiog jo neliaupsinančiu, žodžiu – visa tai taip pat nukreipta
į publiką – tai spektaklio tęsinys. Kai publikos nebėra, kai toks narcizas
lieka vienas su savimi, jis subliūkšta
tarsi balionas. Bendrabūvio taisyklės galios kitiems, ne
jam – juk jis Žvaigždė, jis aukščiau kitų. Jis užmirš savo kaltės
jausmą ir visus nemalonius dalykus, nes jam svarbiausia bus išsisukti
nuo savo veiklos padarinių, taigi tikėtis atsakomybės iš Žvaigždžių
– nerimta. Kadangi jie vadovaujasi malonumais, o monotonija malonumus žudo,
jiems reikės vis naujų dirgiklių, kad malonumai neblėstų, tad ištikimybė jiems
bus nesvarbi. Nieko nereikš ir Žvaigždės atsiprašymas,
jei pagausite nuklydusį į šoną. Mat
hedonistas vadovaujasi principu, kad vienas kartas nesiskaito. Šis vienas
kartas. Antras vienas kartas. Daug vienų kartų. Jie visi
nesiskaitys. Ir ne tik dėlpačių malonumų, bet
ir dėl to, kad jų poreikis būti pripažintiems pernelyg didelis, taigi
jiems reikia nuolat patvirtinti savo akcijų kainą. O
patvirtinti ją galima tik su nauju partneriu – į išorę orientuoti žmonės savo
vertę matuoja žmonių, kurie jais žavisi, skaičiumi. Seksas tokiems
žmonėms - ne tik malonumas, bet ir priemonė savo vertei padidinti. Galia
partneriui, tačiau tam, kad dar labiau narcizas hedonistas įsimylėtų
save. Hedonizmas bus neišvengiamai susijęs ne tik su nepastovumu, bet ir
nerimtumu bei sąžinės stoka – nieko neimti į širdį, nieko neimti į galvą, kas
neliečia jų tiesiogiai, patogiai praslysti paviršiumi. Nuodėmės? Jei
jos praėjo, vadinasi, jų ir nebuvo. Blogiausiu
atveju kaltę jie suvers kitam, kad ir jums.
Už ką? Ogi kad ir už tai, jog pastebėjote tai, ko nereikia: negi negalėjote
užsimerkti? Svarbiausia – kad nereikėtų žiūrėti į save patį, nes tai taip
sunku, o tokie žmonės bėga nuo visko, kas sunku. Popžvaigždės
- neišvengiamai save įsimylėję narcizai.
Tai kiekvieno į didžiąją sceną einančio asmens
branduolys; detalės – kudlotas ar plikas, vyturys ar pelėda, važinėja BMW ar
Mersu, dainuoja popsą, ar kraiposi pagal rokenrolą, - ne tokios
svarbios. Manote, roko muzikantai kitokie, dvasingesni?
Neapsigaukite: dėl pasaulio neteisybės stenantys, kriokiantys ir gitaras daužantys
rokeriai kriokia pirmiausia dėl to, kad pasaulis nesisuka aplink juos, kad iš
jo jie susilaukia mažai dėmesio. Priešybės sutampa – popsą ir roką suvienija jų
atlikėjų asmens branduolys: ir vieni, ir kiti egocentrikai - garbėtroškos,
skiriasi tik išraiškos būdai.
Kuo gali būti patrauklios tokios asmenybės, ar galima jas mylėti? O taip. Tai intuityvūs, žemiški, iniciatyvūs, gyvi, spontaniški žmonės. Jie emocionalūs, nors tas emocionalumas
paviršutiniškas. Žavus jų mokėjimas
gyventi dabartyje, nebijojimas rizikuoti,
žavus sugebėjimas į pasaulį žvelgti lengvai – žinoma,
kol tai nepaliečia jų pačių. Gyvenimas – nuotykis, taigi – avantiūros jiems
nesvetimos. Tokie žmonės – gyvybės impulsas, jos gurkšnis. Jie
nemoka būti vieni, jiems tai nuobodu – tai nėra tikrasis gyvenimas, vienatvė
jiems apskritai – ne gyvenimas, o iškrypimas ar tik apgailėtina nepritapėlių
vegetacija - patraukli ir jų energija bei komunikabilumas, akimirkos intensyvus
išgyvenimas. Todėl tokie tipai trumpalaikiams ryšiams - kol
viską valdo aistra – net labai tinkami. Žavi jų pasitikėjimas, noras užvaldyti,
noras turėti. Alkis – tarsi naujas aistros objektas būtų
pirmas ir paskutinis. Romanas su Žvaigžde - šventė,
spindesys, blizgučiai. Aišku, kad tai visada bus labai viliojančios pinklės:
kas nenori pasišildyti prie spindinčios Kalėdų eglutės? Tačiau geriausia iš
šios šventės pasprukti pirmam, dar jai nepasibaigus, kol dar šviečia eglutės
lemputės, nes joms užgesus, gali ištiki sunkios moralinės pagirios.
Mat jei jūs Žvaigždei pasirašėte, jau jai su jumis nuobodu, ji jau nebesirūpins
rodyti jums paradinę povo plunksnomis apkaišytą savo pusę. Tad laiku nepabėgę
galite būti pritrenkti Žvaigždės vulgarumo, prakaito ir neplautų kojinių šuto,
pagardinto alkoholio ir agurkų raugu iš burnos, iš kurios
scenoje liejasi romantiškos dainos … Nekalbant jau
apie nevykusį seksą: mat kai orientuojamasis
į kiekybę, jūs- tik dar vienas numeris Žvaigždės sąraše: svarbu
nusilengvinti ir čia pat pamiršti.
Ar santuoka
su Žvaigždėmis gali būti sėkminga? Taip, jei traukia ankščiau minėtos savybės
arba savigarba prarasta tiek, kad svarbu tik vyro piniginė. Ideali žmona turėtų
būti Žvaigždės atspindys; tam, kad
patvirtintų, koks jis nepakartojamas. Žinoma, narcizo joks kitas žmogus nepatenkins
tiek, kad jam pakaktų, todėl jei partneris nebus besąlygiškai
paklusnus – nesižavės, nelaikys Žvaigžde, jis tuoj pat bus pakeistas kitu, arba
nuolat graužiamas. Dambrauskas metė priekaištą, kad žmona
nuolat kontroliavo ir nesuprato jo kaip kūrėjo prigimties. Paliekant nuošaly
klausimą, ar pop dainų autoriai yra kūrėjai, ar tik gamintojai – amatininkai,
čia svarbiau, kad Dambrauskas pasigedo laisvės. Tačiau laisvė būna dvejopa:
negatyvi – nuo ko? Ir pozityvi – laisvė kam? Negatyvi čia būtų -laisvė nuo
šeimos, žmonos, rutinos, Dambrauskienės pyragų – saldžios nuobodybės. O
pozityvi, nesunku atspėti, - laisvė būti su kitomis
moterimis. Mat jei tai būtų laisvė kūrybai, draugams ir t.t., - tai
būtų atvirai ir pasakyta.
Taigi apibendrinant - su
Žvaigždėmis geriausi ne vienos nakties nuotykiai ar šeimyninis gyvenimas, o
trumpalaikiai aistringi romanai. Ir tik tada, jei tai pirmo ryškumo
Žvaigždės, nes charakterio ypatybės, leidusios joms iškilti iki pirmo ryškumo
Žvaigždžių, duoda pagrindą tikėtis, kad jūs būdami kartu, bent jau trumpą laiką
patirsite kažkokias emocijas iki pat galo. Ir tai gali būti vertinga, nors
nebūtinai džiugi emocinė patirtis. Tačiau su mažesnio rango lemputėmis
- sąnaudos neapsimoka. Nei dvasinės, nei materialinės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą