“METŲ ATRADIMAS: LORETA ANILIONYTĖ

Interviu Cosmopolitan “Jauna žavi veikli” apdovanojimo proga

“METŲ ATRADIMAS: LORETA ANILIONYTĖ

Filosofijos daktarė neiškentė: užuot tyliai keikusi lietuvių popkultūrą, parašė apie tai knygą. Sveikai ironiškas romano “O kas po to?” požiūris pelnė tiek skaitytojų ovacijų, kad nusprendėme Loretai įsteigti specialų apdovanojimą.

-   Gal nuo knygos pasirodymo Lietuvoje užgimė tikra žvaigždė?

Jei ir užgimė, kol kas nešviečia. Gal per tirštą tautiško pavydo rūką ta šviesa neprasimuša. Bet jei bus tikra žvaigždė, manau, ilgainiui ir pro jį prasiverš.  

- Tiesa, kad savo romane „O kas po to?“  rašai apie Edmundą Kučinską?

Edmundas Kučinskas dienraščiui „Lt.“  tvirtino  neabejojantis, jog jis yra mano romano prototipas. Tai, sakau, jei jau taip nori, gal tegul ir būna. Nejaugi gaila.

- Kuri tautinė žvaigždė tau labiausiai patinka?

8,9 balų (pagal Richterio skalę) komplimentą galėčiau pasakyti tam pačiam Edmundui Kučinskui.

Ekscentriškas, ekspresyvus, emocionalus, puikūs muzikiniai duomenys… Ir išoriškai  beveik idealus. Mat antropologiškai kuo labiau žmogus išsivystęs, tuo mažesnė jo plaukų danga (beje, ir  aerodinaminės savybės tokiu atveju geresnės). Tad  ateityje žmonės bus visai pliki, o jis toks yra jau dabar.  Matau tik vieną problemą – siauras žanrinis takelis, kuriuo eita iki šiol. Bet platesnis žanras pirmiausia reikalauja platesnės širdies…Taigi – jei jis savo dainuojamą  „Flippers“ coverį  „Už tuos, kurie…“ pakeistų kad ir  R.Orbison „Only the Lonely“, patiktų dar labiau, manau, ne tik man.

- Romane „O kas po to?“ dėstai, kad Lietuvos nėra sąlygų rastis žvaigždėms. Ko trūksta?

Stiprių ir talentingų asmenybių, kurios nebijotų įleisti gaivaus oro į priplėkusią standartų karaliją. Lietuva -  ideali terpė profesionalioms vidutinybėms veistis, nes idealizuojamas standartas. Standartą – save – ginančios profesionalios vidutinybės smaugia bet kokį kitoniškumą,o talentas – visuomet defektas.

- Kuria įžymybe norėtumėte pabūti bent dieną?

Kad  man gerai būti Loreta Anilionyte.

- Ar tavo vyras ir dukra didžiuojasi, kad parašei madingą knygą?

Mano vyras - filosofas racionalistas. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kol kas jis manęs apie romaną neklausė. Jei paklaus, informuosiu. O pati dėl populiaraus romano,   smulkmenos, kuri yra niekas pasaulinės istorijos kontekste, lįsti į akis nedrįstu. Dukrai dabar 10 metų. Kai ji ant manęs supyksta, sako, kad visiškai pritaria Edmundui Kučinskui, kuris teigė, kad šlykštesnio romano nėra skaitęs.

Sakyk  atvirai, o kas po to?

Italų patarlė sako, kad kai šachmatų žaidimas baigiasi, visos figūros atsiduria toje pačioje dėžėje.

O kol žaidi… Savo romanu paskelbiau šachą. Žaidimo azartas verčia siekti pergalės, bet širdyje vis dėlto norėčiau baigti lygiosiomis: matas dviem ėjimais rodytų, kad suklydau rinkdamasi priešininką.”

žurnalas “Cosmopolitan”, 2007, kovas, p.43