Moterys
— gudrios klastūnės, tik ir galvojančios, kaip į savo tinklus įvilioti patiklų
vyrą. Taip kalba ir iš topų neiškrintančio romano „Moterys ir meilužiai“
herojai bei autorius. Esu moteris, todėl remdamasi šia logika, neišvengiamai
turėčiau susidomėti šviežiena — romano autoriumi Edmundu Katanu: ar tinkamas
man jis grobis?
„Moterys
į santykius su vyru žiūri labai paprastai. Kaip į sandėrį! Jos nuolat
pamatuoja: kas joms iš to? Ir pirmiausia vertina ne jausmus vyrui, o jo materialinę
padėtį.“ Kodėl gi ne, galima ir pamatuoti, „kas man iš Katano“.
Išoriškai
nieko neprikiši. Gražus vyriškis, skrybėliukas, geras kostiumas, išblizginti
dendiški smailianosiai. Suka mineralinio biznelį. Su materialine padėtimi
viskas ok, tad dabar jau automatiškai turėtų pradėti skleistis mano jausmai.
Bet nesiskleidžia, nors tu ką. Žinoma, vis dėl to išskaičiavimo. Mat skaičiuoju
toliau, šįkart įkainoju širdį ir protą. Ar yra ko nors ten, kad apsimokėtų?
Meilė
Katanui atrodo romantikų išvedžiojimai ir paistalai, kurių vyras priverstas
griebtis, kad gautų... sekso. Vadinasi, tai, kas siejama su meile — švelnumas,
atjauta, supratimas, rūpestis, ramybė, kad tai tavo žmogus, ir atsakomybė už
jį, — yra vyro melas seksui gauti. Taigi vietoj širdies būtų pasiūlytas lytinis
aktas.
Naujųjų
amžių filosofas Descartesas teigė: „Mąstau, vadinasi, esu“. Pagal Kataną būtų:
dulkinuosi, vadinasi, esu. Tačiau taip pat poligamiškas Beigbederis sako: meilė
trunka trejus metus, ir jis man įdomesnis, nors neturi nei mineralinio biznio,
nei išblizgintų batų. Kodėl? Todėl, kad tiki meile. Galbūt trunkančia mėnesį,
pusmetį, metus, galbūt trejus. Beje, juk garsiausius meilės romanus sukūrė
vyrai. Kaip ir gražiausią meilės poeziją, dramas, operas. Jų pačių audringas
asmeninis gyvenimas liudija, kad tai nebuvo vien tik melas, kad gautų sekso.
Meilė — kūrybinės energijos šaltinis, tačiau vyras, nepakylantis virš lytinio
akto, bus nekūrybingas amatininkas visur: ir verslo, ir sekso, ir bet kokioje
gyvenimo srityje. Nes trūksta polėkio, kuris būdingas kūrėjams.
Romano
herojus Edvardas sielojasi: „Kokia skyrybų kaina — prarasti sūnų? Kurį paaugusį
tikėjaisi tiek daug visko išmokyti?“ Kam tas pseudosielvartas? Ko vyras-patinas
gali išmokyti sūnų? Jei viską valdo vien instinktai, mokyti nėra ko — sūnui
viską parodys instinktai. Bet instinktų valdomi ir asilai. Taigi ar Katano
požiūris kuo nors skiriasi nuo asilo? Vargu. Nes tokio vyro-patino širdis yra
tik spermos talpykla.
O
galvoje? Skrybėliukas saugo net pora minčių apie pasaulį: visos moterys yra
paleistuvės, trokštančios pinigų, o vyrai — eržilai, valdomi geidulių. Vyras
nori pasiguldyti kuo jaunesnę ir gražesnę, moteris — parsiduoti kuo
turtingesniam. Santuoka yra ekonominė institucija, todėl protinga moteris ta,
kuri supranta vyro poligamiškumą ir nedaro iš to tragedijos. Tokio vyro
gyvenimas — UAB „Šeima“ su verslo (t.y. šeimos turto) partnere žmona ir krūva
nuolat kaitaliojamų sugulovių. Meilužėmis jų nepavadinsi, nes jos pasirenkamos
kaip prekės lentynoje: pagal krūtinės, užpakalio, kojų, plaukų duomenis,
nesiekiama netgi emocinio kontakto. Viskas, ko norima iš šeimos — kad žmona
ramiai be pretenzijų leistų sukti į šoną, nes vyrui reikia, o iš krūvos
sugulovių — kad nepuoselėtų lūkesčių, jog UAB „Šeima“ 50 procentų akcijų gali
pereiti į kitas rankas. Taigi įsivaizduokime, grįžta toks vyras namo:
„Brangioji, kokią mergą šiandien turėjau, kokios krūtys, kokios kojos. Suprask,
man reikia ne tik kiaulienos, o ir jautienos“. Katano svajonė, kad žmona
atsakytų: „O taip, suprantu. Svarbiausia, kad grįžai pas mane“. Bet ji gali
atsakyti ir taip: „Brangusis, aš taip pat šiandien sumečiau skudurus su tokiu
dendžiu. Suprask, man reikia ne tik pavytusio agurko, bet ir banano“. Kodėl gi
nežaisti šeimoje lygiomis teisėmis?
Tačiau
Katanui tokia mintis per sunki, jis pamiršta, kad gyvename šiuolaikiniame
pasaulyje, kur ekonominės ir socialinės priežastys, lėmusios moterų monogamiją
— kas rūpinsis vaikais, jei jų mama lakstys paskui kitus, — nyksta. Taigi
ekonomiškai laisvėjant moteriai randasi visos galimybės jai taip pat pasakyti:
noriu kito ir turiu sąlygas jį turėti. Katanas moterų neištikimybės priežasčių
nesvarsto. Kodėl? Gal bijo? Juk jei vyras tik žvėris — patinas, tai moteris —
jo grobis: nejaugi juo dalysiesi su kitais? Katanas gerai pastebi, kad moterys
valdomos jausmų, tačiau nedaro iš to akivaizdžių išvadų apie moterų
neištikimybę. O jos jam būtų ne itin malonios: jei vyras yra neištikimas, jis,
genamas fizinio potraukio, nueina paskui naują patelę. O jei neištikima
moteris, vadinasi, ji susižavi ne kūnu, arba ne vien kūnu, o kuo nors daugiau,
ir tai toli gražu ne pinigai, kaip norėtų manyti autorius.
Vyrai,
kurių žmonos neištikimos, dažniausiai ne tik nepatenkina jų lovose, bet yra
slunkiai daugelyje gyvenimo sričių. Kaip tik dėl to tokio nevykėlio neims į
meilužius ir laisva save išlaikanti moteris. Kam jai jis? Jei negali su mylimu
žmogumi rodytis viešai? Su juo keliauti ar tiesiog patylėti dviese prie jūros?
Džiaugtis, tuo, kas abiem artima? Nesvarbu, kiek tai truks.
Vyras, kurio funkcijos nesiskiria nuo
vibratoriaus, dėl šalutinio poveikio, — neaišku, ar veiks baterijos, švaros
negalima kontroliuoti, negalima nustatyti sau tinkamu režimu, kada nori
išmesti, visada pralaimės vibratoriui, nes tai pigiau ir patogiau nei vyras
dvasinis impotentas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą