Nepatogi moteris. Neiškarpytas interviu žurnalui “Moteris” apie romaną “O kas po to?”

← “Kas negerai? Klausiu, kas negerai?” (Edmundas Kučinskas)Interviu Cosmopolitan “Jauna žavi veikli” apdovanojimo proga →

Nepatogi moteris. Neiškarpytas interviu žurnalui “Moteris” apie romaną “O kas po to?” (2007. Nr.4)

parašė: LA · 2009-04-26 ·

(Neiškarpytas    ir neredaguotas interviu “Moters” žurnalui 2007m. Nr 4)

Iškarpytas interviu: “Moteris”, 2007, Nr.4, p.42-46.

Tai neredaguotas ir neiškarpytas mano interviu “Moters”    žurnalui. Emailu buvo užduota  50 klausimų (iš pradžių 36, paskui dar 14; tai žiauriai daug, nė viename interviu, kurių teko duoti emailais, tiek nebuvau gavusi) ).    Žurnale išspausdinta 14 atsakymų, ir tie patys sukonstruoti pagal žurnalistės įnorius. Ne vienoje vietoje iš kelių mano atsakymų     į skirtingus klausimus sukurptas vienas atsakymas (pvz., „ar bijojote,    bijote?“ ir „Ar tiesa, kad ir ji (mano dukra – A.L.) buvo įvelta į istoriją    su Kučinsku? Ar tai jos netraumavo?“) paliekant vieną kurį senąjį klausimą    ir taip sukuriant nerišlių atsakymų įspūdį. Žurnalistei minėjau, kad taip    nėra gerai, kad tada reikia keisti klausimą arba palikti  mano    atsakymą būtent į tą konkretų vieną klausimą, nes atrodo, kad klausiama    apie batus, o atsakau apie ratus… Deja, tai buvo balsas tyruose, maža to,    į galą net buvo mestelta: „tai jūs norite keisti savo nuomonę?“ Ne nuomonę    keisti noriu,  bet tiksliai atsakyti į konkretų klausimą, nes jei    atsakau į klausimą, ar bijau,  jis nelabai ką bendro turi su klausimu    apie mano dukrą…

Ir šiaip: jei atsakymai pateikiami kaip pašnekovo    tiesioginė kalba, vadinasi, prireikus  atsakymus trumpinti turi tik    jis pats arba tai turi būti daroma su jo sutikimu – nes galbūt tame    atsakyme į tą klausimą jam svarbiausi būtent tie sakiniai, kuriuos    žurnalistas išmeta. Deja. Taip skaidriai dirbti nenaudinga. Mano atveju:    juk naudinga šitais supintais keliais atsakymais į vieną, paliekant senąjį    klausimą,  tarsi patvirtinti pridėto E. Kučinsko komentaro teiginį apie    „liguistumą“…

Iškalbinga, kad be kitų nespausdintas ir mano atsakymas    į žurnalistės klausimą apie diskusijų knygą, kurią E.Kučinskui siūliau    parašyti kartu, tarsi to klausimo ir mano atsakymo į jį  nebūtų. Šį    savo atsakymą primygtinai prašiau palikti bent kelis kartus. Jis nebuvo    paliktas. Galvojau: dėl vietos stokos, juk išties, uždavus 50 klausimų, kai    žurnale interviu skirta 15000 spaudos ženklų, juk daug ką reikia iškarpyti.    Tačiau kai E.Kučinskas savo komentare piktinasi  šiuo mano siūlymu dėl    knygos, o žurnalistė nespausdina mano atsakymo, tarsi šito klausimo visai    ir nebūtų uždavusi, viskas atrodo visai kitaip. Nebuvo naudinga jį    spausdinti? (žr. Žemiau 25 klausimas)

Manau, ir kai kurie kiti žurnale (2007m., Nr.4)    nespausdinti interviu klausimai ir atsakymai galėtų būti įdomūs Edmundo    Kučinsko komentaro fone. Buvau patikinta, kad “Moteris” nedirba    bulvariniais metodais, tad nė nenumaniau, jog šituo savo interviu dalyvauju    iš anksto suplanuotoje intrigoje: “Tai kas gi tarp jų buvo?” Tokio lygio “intrigų”    siūlyčiau pasirankioti bordeliuose, ten jų apstu, o aš tam nelabai tinkamas    objektas.

E-mailu prašiau    bendrauti ne dėl to, kad bijau klausimų apie prototipą, kaip kad mano    žodžius savo nuožiūra interpretavo žurnalistė, o dėl to, kad bijojau, jog    mano atsakymai, ypač liečiantys prototipą, išties jautrų žmogų, nebūtų iškraipyti; kad žodžiai, net ištisi    sakiniai  nebūtų sudėlioti kaip žurnalistams patogu. T.y. nenorėjau, kad    būtų kuriama nauja istorija, kuri paranki žurnalistams, bet su kuria aš    nelabai ką bendro turiu.

Bendraujant gyvai    kablelis sakinyje „Nubausti negalima pasigailėti“ yra tik žurnalisto    sąžinės reikalas… Taigi tai, ką žurnalistė įvardijo kaip mano „baikštumą    ir atsargumą“, tėra noras, kad kableliai mano sakiniuose būtų toje vietoje,    kur juos dedu aš, o ne ten, kur paranku žurnalistams.

NEIŠKARPYTAS INTERVIU

1. Loreta Anilionytė – filosofė, rašytoja ir vertėja.    Humanitarinių mokslų daktarė. Kultūros, filosofijos ir meno instituto    vyresnioji mokslinė bendradarbė, Vilniaus Pedagoginio universiteto Etikos    katedros docentė. Prano Dovydaičio premijos laureatė. (Už ką ją gavote?) Ar    teisingai Jus pristačiau? Gal pati prisistatytumėte visai kitaip? Kaip save    apibūdinate nepažįstamiems? Su kuriuo iš savo vaidmenų labiausiai    tapatinatės? Gal pirmiausia esate mama?

Galite pristatyti savo nuožiūra. Nepažįstamiems    sakau: Loreta. Kam reikia daugiau, gali paklausti, kas domina. Nesitapatinu    nė su vienu iš jūsų paminėtų vaidmenų. Premiją gavau už straipsnių ciklą    apie Naujųjų amžių filosofiją. O labai netradicinė dukra, žinoma, nė minutei neleidžia    užmiršti, kad esu mama.

2. Sakėte, ir interviu duodate visų pirma todėl, kad    dukra labai nori fotografuotis:) Ar teisingai supratau? Kokio amžiaus Jūsų    dukra, koks vardas? Ar tiesa, kad ir ji buvo įvelta į istoriją su Kučinsku?    Ar tai jos netraumavo?

Na, tikrai nesu iš tų, kurie mėgsta interviu, o    fotosesijos ar tv laidos turbūt vienas baisiausių dalykų, apie kuriuos net    galvoti nesinori. Tad taip ir blaškausi: tarp savo nenoro, supratimo, kad    lyg ir reikia, nes net garsiausi meno žmonės, jau turintys vardą,    reklamuoja savo naujus darbus, o aš literatūroje visai nežinoma, tad juo    labiau turėčiau teigiamai atsakyti į kiekvieną pasiūlymą (deja, deja…esu    net suvedžiojusi… pažadėjusi ir pabėgusi) ,dukros spaudimo ir    bendradarbių ar net studentų priekaištų: kodėl gi atsisakote? O dukra labai    pyko, kad išėjus romanui nesifotografavau keletui leidinių, atsisakiau    eiti, berods,  į LTV „Stiliaus“ laidą… Ji tikėjosi, kad eisime    kartu,  ir ją ten parodys ar kartu fotografuos. Jai dabar toks „pop“    periodas su B.Spears, Beyonce, Furtado, Timberlake‘u, tad, matyt,    spindintys viršeliai atrodo svarbu.

Ievai birželį sukaks 11 metų. Nežinau, ar galima sakyti,    kad ji buvo įvelta į istoriją su Kučinsku. Kadangi nuo jos nieko neslepiu    ir ji žino tą istoriją, jos niekas ir  netraumavo, atvirkščiai, jai    tai atrodo kaip linksmas šou… Gal tik iš esmės  pasikeitė jos    požiūris į Žvaigždes. Manau, tai gerai, nes ji jau niekad nebeužkibs ant    spaudos kuriamos Žvaigždžių įvaizdžio meškerės ar bent neturės jokių    iliuzijų apie tobulą žvaigždžių šviesą, jei gyvenime tektų su jomis    susidurti. Kai išėjo romanas, baiminausi tik kaip ji reaguos į interneto    komentarus mano atžvilgiu, nes supratau, kad jų, neigiamų, bus.Todėl išėjus    romanui pasiūliau kartu paskaityti komentarus apie jos mėgiamus    dainininkus. Paklausiau jos, ar ji ne taip pat kalba, kai būna ant ko nors    supykusi, kam nors pavydi, ar tiesiog nori pakvailioti. Sakau, bus taip ir    tokiais pat žodžiais ir apie mane, nes parašiau tokį romaną, kuris ne    visiems patiks, nes į daugelį dalykų pažiūrėjau ne taip, kaip moko kad ir    tavo mokykloje. Tad dabar juokiasi net radusi komentarą, kad aš k. Kartą rado komentarą, kad mano romanas, žinoma geras,    tik popierius užpakaliui per kietas (kurio autorystė bent man nesunkiai    numanoma)..Atėjo juokdamasi ir sako, tai pasirodo, tikrai geras, nes į    tualetą netinka…

(ką tik daviau jai perskaityti šitą klausimą. Jos    atsakymas: „Ką, traumavo?! Ji (t.y. jūs) durna? Mane kažkokia debile laiko?    Ji gal galvoja, kad man trys metai…Man kaip tik patinka visokie    skandalai, nes tai įdomu…“)

3. Esate (buvote) ištekėjusi? Auginate ją viena?    Palaikote ryšius su jos tėvu?

Taip, esu ištekėjusi, bet nuo pat pradžios su vyru    gyvename atskiruose butuose. Laisvė yra didelė vertybė. Abiems.

4. Ar jus galima priskirti „vienišų moterų“ kategorijai?

(Tik nesakykite, kad nesate vieniša, nes turite dukrą – dabar klausiu apie    meilę/meilužius:)

Nežinau, ar apskritai mane galima įsprausti į kokią nors    kategoriją…Ir romane iš to pasijuokiu, rašydama, kaip Žvaigždė vargsta,    nesugalvodamas, į kokią grupę  savo mobiliajame telefone įkišti     tokią  prietranką ( čia prototipo mėgstamas žodis, panaudojau jį    ir romane, norėčiau, kad ir interviu jį išsaugotumėte) kaip herojė ir kokią    melodiją jai  priskirti. Herojei jis sukuria atskirą grupę, manau ir    realiame gyvenime vargiai atsiras kita tokia, kuri tiks į šitą grupę.    Matyt, esu iš tų vienetinių egzempliorių, nebūtinai gerąja prasme, o gal    net pirmiausia – ne ja. O aistros man pažįstamos.

5. Kaip reaguojate į vienatvės būseną? Mąstančiam žmogui    jos reikia labai daug – kita vertus, kai esi tik vienas, negali būti nė    kalbos apie pilnatvę. Deja, vienišumas, savotiška socialinė izoliacija    (ypač paradoksali – o gal natūrali – gyvenant didmiestyje) tampa    šiuolaikinio žmogaus brandu. Ypač daug vienišų moterų, tai lyg kartos    ženklas. Jūsų herojai taip pat atspindi minėtas tendencijas…

Niekaip nereaguoju. Aš joje gyvenu, man tai natūralu.    Juk jūs nereaguojate į savo kūną, kol jis nesiunčia signalų, kad kažkas ne    taip. Man ir kūnas, ir dvasia tokius pavojaus signalus siunčia, kai per    ilgai esu tarp žmonių.  Yra darbas, kuriame esu tarp žmonių ir su jais    labai normaliai bendrauju. O išėjus iš jo man žmonių daugiau nelabai ir    reikia. Tad jei pasitaiko situacijų, kai tenka būti tarp žmonių daugiau nei    privalu tvarkant kasdienius reikalus, imu spurdėti, galvoje dažnai kirba    vienintelė mintis, kaip čia nusimuilinus…

Nežinau, kas yra pilnatvė tarp žmonių. Plepalų pilnatvė?    Nesakau, kad kartais man tai nemalonu, bet tik mažomis dozėmis. Man    pilnatvė – vienai vaikštinėti po miestą. Be tikslo, šiaip sau ir bet kur,    kad ir sukti ratus mėgstamais maršrutais.

Schopenhaueris –    mano bene mėgstamiausias Vakarų filosofas, teigė, kad filosofija yra tai    kalnų kelias. Vienišas kelias, ir kuo aukščiau kopiame, tuo vienišesni    tampame. Jei nebūni vienas, turi aukoti mąstymo laisvę. Aš romane ir rašau:    nesu  filosofė, nes norėjau vaikų. Vaikas nori nenori pririša prie    realybės, taigi kompromisų  karalijos. Gal ir norėtųsi grįžti į tą    „ikifilosofinę“ būseną, bet kaip iškrapštyti visas tas perskaitytas knygas    iš galvos? Tad užsilipęs ant tos savo stirtos knygų žiūri į pop kultūros    gyvybingumą, jos sveikus instinktus kaip katinas į lašinius (kaip iš    teorijos (fikcijos) vėl pakliūti į tikrovę) -  žinodamas , kad jų    tikru skoniu jau niekad nebegalėsi mėgautis, kad ir juos gavęs…

6. Herojės vienatvė ypač dramatiška. Atrodo, visa ir    vyksta ne dėl kokių kitų priežasčių, o dėl vienatvės.

Bet juk nieko ypatinga neįvyksta. Supaprastinus ir    atmetus visus pagrindinių herojų savo gyvenimo ir vertybių perkainojimus,    juk romane aprašomas vienos nakties nuotykis. Jis vienodai galimas, ir net    dažnesnis tiems, kurie nemėgsta vienatvės.

7. „Loreta Anilionytė paskelbė straipsnių etikos,    filosofijos istorijos klausimais, išvertė filosofinių menotyros, psichologinių    knygų, vertė ir adaptavo etikos vadovėlius vidurinėms mokykloms.“ Šiame    kontekste „O kas po to?“ - daugiau nei netikėta.

Kam Jums reikėjo šio romano? Rašoma ne tik norint kažką    pasakyti visuomenei. Žinojote, kad neišvengiamai atkreipsite į save dėmesį,    kažką šokiruosite. (O Jėzau, juk dirbate VPU… Ar Jūsų kolegės nenualpo?)    Ar tai buvo Jūsų mažytis eksperimentas? Kaip jautėtės, kai priėmusi    galutinį sprendimą knygą publikuoti, atidavėte ją leidėjui? Kai pamatėte    ant viršelio savo pavardę ir supratote, kad tikrai nebėra kelio atgal?

O kodėl turėjo nualpti? Juk mano romane nieko ypatingo    nėra. Ar maža romanų pasaulyje su dar atviresnėmis sekso scenomis?    Visuomenės kritika? Bet ji gana švelni. Man ir pačiai norėjosi aštresnės,    bet dėl romano uodegų realybėje ir galbūt dėl dukros to nedrįsau: jei    būčiau viena, galėčiau ant kortos statyti viską. Mane kaltina keiksmažodžių    vartojimu, betgi jų visame romane nėra tiek, kiek poroje „Žavių nevykėlių“    ar „Traukinių tylėjimas“ puslapiuose. Juokingiausia, kad mane tuo kaltina    būtent tie, kurie žavisi minėtais romanais.

Kai atidaviau    leidėjui, jaučiausi normaliai: daugmaž buvau apsisvarsčiusi geriausius ir    blogiausius reakcijos į savo romaną variantus. Baisu tapo dėl nenumatytų    dalykų. Norėjau, kad romanas išeitų iki praeitos „Eurovizijos“ ir    inspiruotų diskusiją, tai buvo mano vienintelis pageidavimas nunešus į    leidyklą., Išleido jį greitai, per mėnesį ( nunešiau gruodžio pradžioje,    sausio pradžioje jis išėjo), tik va su reklama suvėlavo, nors buvo pažadėję,    kad ji bus iki „Eurovizijos“, tad mano skubėjimas pasirodė beprasmis.     Ir va jau tada man pasidarė baisu: supratau, kad sumanymas suspėti į    „Euroviziją“ žlugo, tad romanas  gali gyvuoti tik kaip eilinis    grožinės literatūros kūrinys, o kaip tokiame mačiau taisytinų dalykų. Betgi    nepasiaiškinsi, kad jų liko vien dėl to, kad jį parašiau per pora mėnesių,    kad pirmą kartą perskaičiau…nunešusi į leidyklą .  Man romanas    atrodo per ilgas, tad literatūrine prasme nėra labai mielas. Jei būtų buvę    laiko, Žvaigždūno liniją būčiau padariusi trumpesnę - ekspresyvesnę ir    …dar natūralistiškesnę.

O  kam romano reikėjo? Juk aš ir etikos dėstytoja.    Tad ko vertos mano kalbos apie moralę, jei susidūrusi su dviveidyste,    nutyliu, lyg jos nematyčiau. Ar aš galiu reikšti „susirūpinimą Lietuvos    dvasine būsena“, jei pati ją tokią nesveiką – palaikau? Tada mano visi    išvedžiojimai tėra žodinė ekvilibristika, neatsakinga sofistika. Tobulai    išmokus filosofijos žargoną juo mėtytis, demonstruojant savo pranašumą    prieš tuos, kurie jo nemoka? Kam tai? Taigi – šiuo atveju aš ryžausi    nusižengti išoriniam padorumui, kad apginčiau moralę. Hedonistinę atvirą    popkultūros atstovų moralę.

Ir dar norėjosi tiesiog pasakyti: dviveidėje Lietuvoje    taip trūksta oro, būk geras, išdrįsk jo įleisti bent tu.

8. „ Ryškus    debiutas buvo lyg ir nutylėtas žiniasklaidos.    Žodžiu, truputį gaila, kad taip pristatytas tikrai netikėtas ir    naujas                debiutas.

Tas nutylėjimas    savaip užprogramuotas: aš nepatogi, nes  neparašiau pozityvaus romano    su  laiminga pabaiga. O visi gyvenimo būdo žurnalai yra teigiamo     formato, tad aš netinku nė į vieną jų.   Taigi su savo    savotišku  neformatu  į teigiamo formato žiniasklaidą galiu būti    įleista tik tada  kai būsiu užantspauduota kokios nors sėkmės    atspaudu. Be to, romane kliūva ir žurnalistams, ir tautiniams psichologams,    tuose populiaruose žurnaluose dalijantiems protingus, t.y. iš esmės    kompromisinio gyvenimo ir savo jausmų, ir minčių atžvilgiu, patarimus –    ‚sėkmės ideologijos“ štampuotojams. Jei savo romanu užlipau jiems ant    nuospaudų, ar jie gali mane pakęsti? Galų gale vadinamoji „meno tiesa“    visais laikais buvo pripažįstama tiek, kiek ji tarnauja visuomenės    viršūnėms.

O dėl literatūros kritikos    – jei tokia, kokia ji dabar yra, mano romaną būtų įvertinusi teigiamai,    manyčiau, kad parašiau kažką ne taip.

9. „Romanas ir recenzija panašus kaip Valinskienė su    Deiviu: recenzentas nesugeba pagauti, apie ką romanas, tai strykčioja kaip    Deivis, ir vis nepasiekia.“„Tai romanas apie viduriniosios kartos    problemas, ne vien apie Euroviziją“. Negali pasakyti, kad „knygos    pasirodymą lydėjo skandalas“. Romano pabaigoje, lyg mėgindama nuspėti    bestseleriu tapusios knygos ateitį, rašote apie tai, kad autorė dalyvauja    televizijos laidoje „Vakaras su Marijonu“. Deja, taip neįvyko –    nesusilaukėte TV dėmesio. Kaip manote, kodėl? Apskritai atrodo, kad knygos    lyg nebūtų – o ji tikrai gera… Dabar dažnai kur kas labiau    išreklamuojamos kur kas prastesni kūriniai. (Gal reikėjo leisti „Tyto    alboje“?)

Nežinau, gal jums reikėtų performuluoti klausimą, ar    šitą jo dalį išmesti, nes rašau atvirkščiai: ne kad herojė dalyvauja    laidoje su Mikutavičiumi, o kad HEROJUS, kuris toje laidoje baisisi mano    romanu ir jį pasmerkia, o herojė laidą stebi namuose, prie televizoriaus.    Na, jo reakcija, kad ir ne Mikutavičiaus laidoje,o LT dienraštyje, buvo    lygiai tokia, kaip ir numačiau ((p.415-422; pridedu puslapius iš tos vietos).

Taigi – numačiau ir tai, kad jei kas ir bus kviečiamas,    tai ne aš, o jis.       Prisideda ir    žiniasklaidos piktdžiuga: tu mus kritikuoji, bet juk tu mūsų rankose:    nematysime tavęs, niekas nematys ir tavo romano. (man leidykloje paaiškino,    kad laikraščiai ir žurnalai  gauna knygos egzempliorius, tad jie    tikrai žino apie romaną). Buvo objektyvių dalykų: kai nunešiau į leidyklą,    mano pageidavimas buvo: greičiau ir padaryti reklamą iki „Eurovizijos“;    norėjau diskusijos prieš ją… Tačiau taip neįvyko. Galbūt jie ruošiesi    knygų mugei, o aš nukritau tarsi iš dangaus, be to, ir pati jokios    iniciatyvos nerodžiau, tik nunešusi į leidyklą, kartu nunešiau ir    pageidavimus dėl reklamos. ‚Almos litteros‘ darbuotojai dirba stebėtinai    profesionaliai ir greitai, maniau, taip pat bus ir su reklama. Taip    neatsitiko, manau, gal ir pačiai reikėjo būti aktyvesnei ir lįsti jiems į    akis, bet kad nelabai moku ir nedrįstu. Taip, buvo minčių nešti į „Tyto    albą“ nuo pat pradžių, nes Varanavičienės veiklumo reklamuojant savus    autorius sunku nepastebėti, o mano romanui kaip tik ir reikėjo greitos ir    agresyvios reklamos. Ir dabar aišku, kad gyvenimas pats siuntė ženklus:    nešk ten, bet… nepaklausiau. Buvau ką tik parašiusi romaną, kai mieste    sutikau „Tyto alboje“ dirbančią bendramokslę, kurios gal metus nebuvau    mačiusi… kalbamės, o aš galvoju: reikia pasakyti, kad noriu atnešti    romaną. O ji man: žinai, Ivanauskaitei ketvirta vėžio stadija… Na ir    neprasižiojau, kažkaip nepatogu pasirodė tokiame kontekste apie savo    romaną, tarsi jos vieton eičiau.

10. Anonimas internete:    „Prikolas, autorė – mano dėstytoja! Ak va ką ji slepia:) Reiks paskaityt.“

Kaip    reagavo draugai, pažįstami? Ar nebaisu buvo taip apsinuoginti, atsiverti –    juk vis tiek visi tapatina? Juo labiau, kad pati sakote – romanas    autobiografinis. Kokias aplinkinių reakcijas pastebėjote? Ar nepasijutote    ekshibicioniste? (Nors tai dabar ir madinga.)

Man romane svarbiausia dviveidystė    kaip vienas talento stabdžių. Tad aš to ehshibicionizmo nejaučiu, nes man    jis buvo tik priemonė tam, kas mane domino, atskleisti: man buvo svarbu ne    mano istorija, ji tik pasirodė labai tinkama priemonė atskleisti    bendresniems mane sudominusiems dalykams. Buvo minčių „pasislėpti“ , bet    nenorėjau  prarasti kitos temos – aukštosios ir popkultūros    susidūrimo…

O reakcijų būta įvairių.: kai kurios prototipo gerbėjos    pasiryžusios man akis iškabinti, kad paliečiau Šventąjį… Kitas    kraštutinumas – skatinimas rašyti toliau ta tema su retoriniu klausimu:    kiek dar reikės tokių anilionyčių, kad Lietuvoje dviveidystės būtų    mažiau… Sulaukiau ir visai supratusių romano intencijas, ir visai    prašovusių pro šalį, daugiausia iš tų, kuriems svarbiausia pletkeliai: o    kas gi ten tarp jūsų buvo?  Ir pavydo, ir visai netikėtų, gal net    avansinių pagyrų…

11. Romanas –    itin impulsyvus. Kas sukėlė šias emocijas? Kas (įvykis, konkretus žmogus)    inspiravo jį parašyti? (remiu Jus prie sienos - prašyčiau atsakyti ne    abstrakčiai).

Inspiravo ir žmogus,    ir įvykis, kuris tiesiog buvo paskutinis ilgo proceso lašas. Tarybiniais    metais mano motina dirbo odos ir veneros ligų dispanseryje med. seserimi    vyrų gonorėjos kabinete. Ateidavo tiek daug garsių   Lietuvos    vyrų, „turinčių žmoną“, vyrų, apie kurių ištikimybę žmonoms ir tada, ir    dabar tenka skaityti spaudoje. Ateidavo ir jų žmonos – kurios, savo ruožtu,    nurodydavo savo nuodėmes, ateidavo „kontaktai“, meilužės ir meilužiai.    Manau, tai formavo mano pažiūras į seksą ir šeimą. Su tokiu žinojimu nėra    lengva gyventi, skaitydama tą spaudoje pateikiamą jų melą, visada    jausdavausi ir tebesijaučiu nejaukiai. Negaliu sakyti, kad ir anksčiau nesu    patekusi į visai analogiškas situacijas taip pat su turinčiais gan garsius    vardus žmonėmis ir analogišku jų elgesiu, bet kažkaip nusispjaudavau ir    tiek.

12. Siekėte    išprovokuoti diskusiją apie šeimą, ištikimybę, profesionalumo standartus,    talentą. Išėjo… skandalas su Kučinsku. (Ar ne? Bet daugelis būtent dėl to    įsidėmėjo Jūsų pavardę.

Taip, man labai    nemalonu, kad būtent dėl to skandalo įsidėmima mano pavardė. Dėl to, kad ką    bedaryčiau, bus sakoma: ji tai daro dėl Kučinsko, naudojasi jo vardu ir    t.t.  Deja, neturiu ką į tai atsakyti. Kas skaitė romaną    ir norėjo suprasti, tas supras, kad taip nėra. O kas nenori ar turi    išankstinį nusistatymą, tam niekaip ir neįrodysi.

Lietuvoje gaji    nuomonė: ne mano kiaulės, ne mano pupos. Taigi kiti, kuriems taip pat tinka    mano iškeltos problemos, apsimeta, kad tai jų neliečia, maža to,     įtariu, net paslapčia džiaugiasi: aha, įkliuvai, kapanokis pats. O mes    pažiūrėsime ir tyliai pasidžiaugsime, kad tau atsirado papildomų problemų:    juk kuo blogiau tau, tuo geriau mums. Ir dėl to man taip pat nėra smagu.    Kita vertus, tai padėjo suprasti visą tą šou pasaulyje esantį mėšlą ir    užkulisines intrigas, kuriuose pop dainininkams tenka kapanotis.

13. „Pop žvaigždės    portretas ekspresyvus, kaip moters plunksnai netikėtai natūralistinis.“ „Turint omeny, kad romano autorė – moteris filosofė,    knyga šokiruoja.“    Ar pasiteisino priemonės, kuriomis siekėte atkreipti    skaitytojų         dėmesį?

Nežinau, ar pasiteisino. Rašiau labai natūraliai: man    gražus žvaigždės hedonizmas ir kūniškumas. Apskritai esu už popkultūrą.    Manau, laikui bėgant išnyks būtent aukštoji kultūra, įnešusi į popkultūrą    šiek tiek asmeniškumo. Ką savo romane kviečiu herojų daryti jau dabar…    Popkultūra daug sąžiningesnė už aukštąją, nes nežada to, ko negali duoti,    ji nepraradusi ryšio su žmogaus kūniškumu, kurį aukštoji kultūra stengiasi    ignoruoti…Taigi viena romano minčių -  kad ir aš kaip aukštosios    kultūros atstovė, po savo „išvedžiojimais“ ( Žvaigždės terminas) tesu    tik kūnas. Šiaip labai įdomu pasekti filosofinių idėjų ryšį su jas    kūrusiais žmonėmis. Tarsi praėjo daug laiko po to, kai Nietzsche sakė, kad    filosofija – tik jos kūrėjo išpažintis. Ir todėl gana juokinga skaityti    tūlo filosofo apibendrinimus, kad seksas – nevertas  ir nereikšmingas    dalykas, juokinga žinant, kad tas žmogus vartoja antidepresantus, kurių gi    vienas svarbiausių šalutinių poveikių – lytinio potraukio sumažėjimas. Tada    natūraliai kyla klausimas: o jei būtų antidepresantų, kurių šalutinis    poveikis – lytinio potraukio padidėjimas. Kokios būtų tada jo idėjos?

14. „Herojus impozantiškas savo apetitu, o herojė – irgi    gera, hm…“ (atsiliepimas.) Herojų patirtis atrodo itin autentiška. Ar    įmanoma taip įtikinamai sukurpti istoriją tik sėdint prie rašomojo stalo?    Žinoma, kad ne. Iš kokių realaus gyvenimo klodų ši patirtis?

Patirtis iš realaus gyvenimo, be    abejo., ir ta šokiruojanti, ir ne… Beje, kiek ne į    temą, bet apie realų gyvenimą. Internete buvo ir tokių piktų pamokymų man:: kad man    reikėtų žemę rankomis paliesti, padirbti žemės darbus ir t.t. Atsiremti į    medį  ir nusiraminti  susiliejus su gamta… Na atsiremdavau į tą    medį ,išbandžiau jau seniai tas psichologų ir teisingų tautiečių visur    skalambijamas rekomendacijas, bet tai man buvo svetima… Man geriau    susilieti su miestu, jo dulkėmis vaikštinėjant. Tą ir darau…  O dėl    žemės darbų net juokinga, kaip žmonės įsivaizduoja filosofus: mat     kolūkiuose vasaromis esu ir  tvartus dažiusi, ir obuolius skynusi,    kopūstus kaupusi… Taigi pinigų reikėdavo. Net  betonuoti moku: kai    motina gavo sodą, nebuvo pinigų darbininkams, tad tampiau ir plytas, ir    žemes, ir rūsį betonavau, ir sodinau, ir ravėjau – viską, kas reikėjo. Ir    patiko man tie darbai. Tiesa, labiau patiko pats procesas, darbas dėl    paties darbo, o rezultatas beveik nejaudindavo ar net erzindavo: tampyti    derlių namo atrodydavo visai beprasmiška: juk kiek čia žmogus suvalgai, man    atrodydavo geriau viską išmesti, kad sutręštų.   Bet va kai    stebėdavau pas kaimynus atvažiuojančius svečius su šašlykais ir tas    linksmybes, niekad negalėdavau atsistebėti: kas ten tokio linksmo? Ir labai    džiaugdavausi, kad man nereikia dalyvauti tame linksmybių nuobodulyje…

15. „Man patiko popsinio romano ir geros eseistikos mišinys. Herojus man rodos    Kučinskas“. „Ar tiesa, kad romano prototipas yra kažkas iš projekto    „tikri vyrai“ - Žvagulis, Kučinskas ra Paškevičius ir ar tiesa, kad    atpažinęs save kažkuris iš jų uždraudė leidyklai jį    reklamuoti?         „Prototipas    gali būti E.Kučinskas, nes panašiai aprašytas jo balsas,    o        jis taip pat nepatikusius    žmones siunčia N…, kaip romano kita herojė filosofė.“

Perskaičius knygą, neabejotinai kyla proziška, šlykščiai    bobiška mintelė: „Betgi rašytoja Jį (romano herojų – greičiausiai    Kučinską!) įsimylėjusi! Tad jau nepykite, jei tiesiai šviesiai paklausiu    to, ką visi labiausiai ir nori žinoti: tai kas ten tarp jūsų buvo, a? Ar    tai – tik gudriai jūsų suregzta intrigėlė, kad romaną pirktų?

Spaudos klišės apie    Žvaigždžių ir gerbėjų santykius daro savo, ypač kai dar palaikomos pačių    žvaigždžių ir žurnalistų. Mane stengiamasi  būtinai įgrūsti į kokią    nors sau priimtiną ir suprantamą lentynėlę. Meilė – kerštas –    neapykanta.  O jei viskas kartu? O jei kerštas, bet ne herojui?    O  jei meilė – bet ne jam, o dukrai, kuriai norėčiau palikti Lietuvą,    kurioje nebūtų slepiamas kūniškumas, Lietuvą, kurioje būtų mažiau dviveidystės,    kurioje Žvaigždės būtų gyvos: kartais geros, kartais ne, kartais dosnios,    kartais savanaudės, kartais jautrios, o kartais  neteisingos ir    beširdės? O jei neapykanta, bet ne herojui, o aplinkybėms, tiek jį, tiek    kitus stumiančioms į dviveidystę vardan to, kad išgyventų Lietuvoje? Galiu    pasakyti tik tiek, kad iki šiol nesu buvusi nė viename Kučinsko    koncerte…ir nesiruošiu eiti .

O kas tarp mūsų    buvo? Vienas iš knygos bandomųjų viršelių buvo du susipynę čirškantys    degtukai (jei pavyks, prikabinsiu failą). Manau, tai geriau atspindėtų tai,    kas buvo, nei  dabartinis viršelis. Vieną gražią pavasario dieną parašiau    jam kritišką e-mailą, kuris beveik toks ir spausdinamas romane. Apie tai,    kad, kad tikrasis jis, kaip galima spręsti iš manierų, balso ir pan.    dalykų, yra visai ne toks, kokiu dedasi spaudoje. Praktika patvirtino mano    e-mailo teoriją. O kiek kuri konkreti romano detalė atitinka realybę, ne    tiek svarbu: kažkas perkelta tiesiogiai, kažkas išmonė.  Pagrindinė romano    problema – ta, su kuria susidūriau realybėje.

O dėl    intrigėlės, kurią prikišate… Nežinau, kaip galima prikišti ją, jei    aiškinate, kad herojės patirtis skaudi… Ar iš skausmingos patirties    rezgamos intrigėlės, kad romaną pirktų? Beje, kai leidykla ruošė pranešimą    BNS apie romaną, ten įrašė vieną sakinį, iš kurio iškart būtų aišku, kas    herojus, taigi iškart visi ir būtų užkibę ant to vardo, analogiškai – iškart    būtų žiniasklaidos dėmesys… Gal pasiteiraukite leidykloje, kokia buvo    mano reakcija… O jei būčiau norėjusi didelių tiražų, būčiau parašiusi    paprasčiausią lengvą erotinį romaną, be jokios eseistikos ir „uodegų“    realybėje… Juk būtų ir man ramiau, ir tiražai didesni…

(atsakiau į šitą    paskutinę klausimo dalį ir pagalvojau, gal ją išmesti? Nežinau, man kažkaip    irgi dubliuojasi su kitais klausimais ir…na, šiaip ar taip – atsakiau,    nors tai man nėra labai reikšminga)

16. Savo knygą pati apibūdinate kaip „erotinį romaną“,    bet teigiate, kad giliąja prasme romanas yra    filosofinis-moralistinis.  Ar nėra taip, kad  ryškus jo rūbas    kartais nustelbia esmę? Ar, parašiusi knygą, pasiekėte tai, ko norėjote?    Negi norėjote tik iškelti problemą? (juk niekas nepasikeitė – ar ne?)

Rašiau romaną, kurį galėtų skaityti visi – ir tie, kurie    skaito Malūką, ir mano  kolegos. Teko prisitaikyti: pirmiesiems tonu    aukščiau, antriesiems – tonu žemiau.  Iš savo aplinkos teko išgirsti    priekaištų, kad galėjau skelti į du romanus ir išleisti atskirai.     Taigi ta erotinė vyriškoji dalis būtų populiarus erotinis romanas, o    antroji būtų virtusi esė.

17. Viena romano idėjų – mintis, kad aukštosios kultūros    pasikėlimas – atvirkščiai proporcingas popkultūros kokybei, kad Lietuvos    visuomenės uždarumas ir jo sąlygojamas provincialus davatkiškumas ,    puritonizmas neleidžia rastis ryškioms žvaigždėms. Kiekviena nauja idėja,    kiekvienas talento gūsis pasmerktas žlugti. Esą dėl to nelaimime ir    „Eurovizijos“. Pasigendate ne tik ryškios asmenybės ir profesionalumo    scenoje, bet ir pastebite, kad spaudoje jie atrodo tarsi belyčiai, sukurpti    pagal vieną šabloną, jų skandalai - dirbtiniai. Esą jie tarsi neturi savo    gyvenimo, o tikros Vakarų žvaigždės – kupinos aistrų, ekscentriškos,    arogantiškos, jų charakteriai spalvingi – o mūsiškės gyvena eilinio    piliečio gyvenimą, kuris tinka „brandžios asmenybės“ aprašymui    psichologijos vadovėlyje. Bet, man atrodo, labiau pasigendate žvaigždės    mito – manau, ne visi talentingi būtinai psichopatai. Kartais atrodo, kad    Jūsų pretenzijos nukreiptos tik į vieną žmogų…

Na, jei parodytumėte    normalų talentingą žmogų, būčiau dėkinga. Aš  kultūros istorijoje    tokių nepastebėjau. Turiu galvoje ne „žinomus“ gabius žmones, gaunančius    per valstybines šventes nomenklatūrinius apdovanojimus už įnašą į tt tautos    kultūrą, o tas vienetines žvaigždes, šviečiančias po apdovanojimų…

Šiaip – dainininkai dažniausiai yra daugiau mažiau    isteriškos asmenybės, ir vėl čia – pagarba Stingui – kad jis nebijo to    viešai prisipažinti, teigdamas: „Isterija yra mano nuolatinė būsena“, o    mąstymas visada daugiau mažiau tiek šizoidiškas, tad tuo pačiu ir    filosofai…

O dėl pretenzijų, nukreiptų į vieną žmogų… Kai    pasirodė romanas, visi klausė: kas jis. Ir minimi pretendentai į herojus buvo    ir Kučinskas, ir Žvagulis, Dambrauskas, Kovaliovas, Meškėla…    Juokingiausia būdavo tada, kai man pasakius: ne tas, man būdavo atsakoma:    a, keista, bet girdėjau interviu su… jis (Kučinskas, Žvagulis,    Dambrauskas, Kovaliovas, Meškėla…) lygiai tais pačiais žodžiais kalbėjo    kaip tame romane… Arba: teko būti vakarėlyje su… , jis elgėsi lygiai    taip, kaip tavo romane… Kartais tai skaityti ir klausytis būdavo labai juokinga:    kiek turi būti vienodos tos mūsų žvaigždės savo charakteriu ir elgesiu…

Vienoje vietoje aš rašau apie interviu su žvaigždėmis…    Tiesa ta, kad aš išties rašydama buvau pasiėmusi populiarius žurnalus ir    per kelias dienas perskaičiau begalę interviu su jomis… patikėkite    vaizdas, kuris atsivėrė, prašosi humoristo plunksnos. Jei netingėčiau    sudėti į vieną daiktą, iš žurnalistų klausimų ir žvaigždžių atsakymų išeitų    smagus farsas…Gal kai žmonės skaito ‚dozėmis“, kartą` per mėnesį ar    savaitę, ir skaito tik apie juos dominančius garsius žmones, to ir    nepajaučia…

18. „Rizikavau užsitraukti žvaigždžių nemalonę. Ir ta    rizika tebelieka.“ Bet turbūt iš tikrųjų suerzinote tik E.Kučinską? Tai,    kas iškilo į viešumą, buvo tikrai bjauru – tikros aistros, anot    Jūsų?:)(Neįsižeiskit tik.) Kodėl jis taip skausmingai reagavo, aišku, bet    kodėl reagavo būtent jis? Kaip jis apskritai atsidūrė šios istorijos    epicentre – tik todėl, kad kažkas pasakė, jog herojus jį primena?

Ar begali būti baisesnė likimo ironija – teigiate, kad    romano prototipas – Stingas (tiesa, tik savo charakteriu, bet ne muzika), o    visi supranta, kad…

Tai kad kaip ir    aišku, kodėl… O likimo ironijos nėra: jų charakteriai labai panašūs… Ir    dar galiu pridurti, kad žodžiai apie Stingą atsirado jau prieš atiduodant    romaną į spaustuvę. Išsigandau herojaus baimės…Ji didelė. Ir tai, matyt,    kone vienintelis dalykas, kuris jo charakterį  skiria nuo Stingo.

(šitas klausimas man atrodo beprasmis po to, kai    Kučinskas pasisakė esąs prototipas)

19. Jūsų knyga – apie talentingą, bet kartu ir    impulsyvią, ekscentrišką asmenybę, priverstą užgniaužti aistras,

impulsyvumą, kad atitiktų visuomenės įprastas vidutinio biurgerio normas.    Teigiate, kad tikra Žvaigždė negali pragyventi santuokoje iki Grabo Lentos.    Bet pateikiate itin palaido, pašlijusios moralės, dviveidžio, ciniko,    bailio ir egoisto Žvaigždūno – iš tikrųjų šlykštaus ir atstumiančio tipo –    portretą. Negi groteską siūlote kaip siekiamybę? Visa tai labiau panašu į    kerštą nei pasiūlymą diskutuoti.

O ar būna nepalaidų    žvaigždžių? Kalbu apie tikras žvaigždes, o ne vieną diską išleidusį    dainininką ar realybės šou dalyvį, kuriam spauda prilipdo tokią etiketę Siekiau parodyti hedonistinį žmogų. Iš esmės mano    romanas savo idėjomis grįžta prie antikos kinikų tradicijos- tiesa kaip    natūralumas. Norėjau parodyti, kad ir aukštosios kultūros, ir pop kultūros    atstovus valdo tos pačios žemiškos paskatos ir tie patys gamtiniai    instinktai, tik pirmieji arogantiškai juos pridengia kultūra kaip figos    lapeliu…

Tiek romane, tiek gyvenime esu savo herojaus pusėje.    Kuris iš prigimties nebuvo dviveidis ir bailys, veikiau atvirkščiai, bet būtent šitas dvi „puikias“ savybes jam įdiegė    gyvenimas davatkiškoje Lietuvoje, kurioje jis priverstas slėpti pusę savęs.    Priverstas save pateikti kaip kažką kita, kitaip bus suėstas konkurentų ir    pavydžių tautiečių.

(Jūs taip pat hedonizmą įvardijate kaip kažką šlykštaus.    Man tai neatrodo šlykštu. Džiaugiuosi, kad tos romano idėjos buvo    sugautos. Omni.lt Saros P.Luis recenzijoje    (prikabinu).

O dėl santuokos iki grabos lentos. Gal nuoširdžiau būtų,    jei būtų kalbama apie kontraktą, tarkime, trims metams. Jei tinka, juk    galima prasitęsti. Gal tada žmonės labiau stengtųsi, kontraktui artėjant į    pabaigą?   Jei atsiranda vaikų, kontraktas sudaromas iki    jauniausiam vaikui sueis 18 metų… jei po to bent vienas sutuoktinis    nutaria santuokos nebepratęsti, ji laikoma pasibaigusia..

Priesaika “kol mirtis mus išskirs” ir pernelyg    idealistinė, ir įvaro bereikalingus kompleksus ir net fanatiška. Juk gyvenimas    visai ne idealistinis. Aš už realias priesaikas, pvz: “kol gyvenimas    mūsų neišskirs”.

20. Išvedėte formulę: kuo labiau žvaigždė atitinka    gyvenimo būdo žurnalų gyvenimą, tuo mažesnė žvaigždė ji yra. Esą šou    aplinka nepritaikyta monogamijai, šeimai tie žmonės visai netinka. Anot    Jūsų, nebent šeima būtų savotiška separacija, kai nebyliu šalių susitarimu    kiekvienas gyvena kas sau. Viename interviu teigiate, kad žvaigždės galėtų    būti palaidos atvirai – visuomenės opinija galėtų toleruoti jų palaidumą    tol, kol jis nevirsta prievarta. Kodėl Jums, tiesą sakant, tai taip    aktualu?

Todėl, kad pop    kultūra turi didelę auklėjamąją funkciją, kuri gal ir tiesiogiai    nepastebima: juk akivaizdu, kad Žvaigždžių pasakytas sakinys, jų gyvenimo    pavyzdys   svaresnis nei, tarkime, šimtai teorinių straipsnių    apie teisingą ir deramą gyvenimą.. Konferencijos, kurios rengiamos mano    aplinkoje, tarkime, apie jaunimo ugdymą, lieka tik sofistika, visai    neveikiančia realaus gyvenimo, tuo tarpu ta pati idėja pop Žvaigždės     lūpose, taptų gyvenimo credo visiems ja besižavintiems žmonėms..Tad pop    kultūros atstovų atvirumas skatintų visos visuomenės atvirumą. Ir    atvirkščiai – jų dviveidystė tarsi postūmis  visiems būti    dviveidžiams.

Kitas dalykas, dėl    ko tai man pasirodė aktualu, yra tai, kad labai skaudu žiūrėti, kai    žmonės savo mylimoms žvaigždėms dovanoja savo brangiausius jausmus – meilę    ir ištikimybę, kad žmonės tapatina mylimą žvaigždę su jos dainomis ir jos    piarais, o žvaigždės į šią gerbėjų meilę ciniškai atsako melu žiniasklaidoje.    Todėl būtent ir gerbiu Stingą, kad jis išdrįsta pasakyti: „noriu būti    geriausias, man tai patinka. Esu egoistas. Nelipčiau ant scenos, jei toks    nebūčiau , „Sėkmė reikalauja šiek tiek nuožmumo. Jei man reikėtų rinktis:    draugystė ar sėkmė, pasirinkčiau būtent ją“.  Neįsivaizduoju nė vieno    Lietuvos dainininko, kalbančio taip, o juk turbūt visiems aišku, kad taip    galvojančių dauguma.

21. Esate už laisvus prancūziškus vyro ir moters    santykius santykius, tarkime, kad ir tokius, kokius propagavo prancūzų    rašytojai ir filosofai Sartre’as ir Simone de Boveuar. Kaip tai pasireiškia    Jūsų asmeniniame gyvenime? Ar buvote įskaudinta meilės patirties – turbūt    esate ne iš tų, kuriems asmeninis gyvenimas slysta kaip per sviestą?

Kad ir kaip būtų keista, esu iš tų, kurių jokia patirtis    nepamoko, tad kažkaip aktualiam skausmui atlėgus, aš tos praeities    nebejaučiu: nei teigiamos, nei neigiamos. Ji man tarsi istorija, niekaip    emociškai nenusijusi su manimi. Nežinau, ar tai gerai, bet juk neprisiversi    kitaip, jei nesijaučia.

Be to, turiu dar    vieną ydą: ilgainiui mane taip  ima erzinti šalia esančio žmogaus    fizinės savybės (balsas, net jo intonacijos, kvapas, gestai ir t.t.), kad    aš bėgsiu nuo jo kuo toliau, ir galiu tai padaryti be jokių paaiškinimų…

Tad separacija man    priimtiniausia šeimos forma.

22. Romano herojai – tarsi dvi metaforos. Aukštosios    kultūros ir laisvės simbolis – filosofė; popžvaigždė – popkultūros ir    senosios, patriarchalinės, davatkiškos Lietuvos. Į filosofės kvietimą būti    charizmatišku ir laisvu žmogumi Lietuvos popžvaigždė atsako kvietimu į lovą    ( ir baime, kad kas to nesužinotų). Bet argi ten netrokšta atsidurti ir    filosofė?:)

Betgi ji to ir neslepia nuo pat to momento, kai gauna tą    pasiūlymą!  Tik tiek, kad filosofė trokšta į tą lovą su gyvu -    kūnišku, aistringu, nepripažįstančiu jokių „išvedžiojimų – „tuščių    filosofijų“, anot jo, žmogumi, o Žvaigždė nuo pat pradžių siūlo gulėti su    jo įvaizdžiu…Dažnai sakoma, kad nuėjus į lovą su Žvaigžde, nueini į ją su    svajone (t.y. su tuo žmogaus įvaizdžiu, kurį suformavo žiniasklaida bei jo    dainuojamos dainos), o atsikeli jau su realiu. Tai va, filosofė, gavusi    Žvaigždės kvietimą į lovą, nusprendžia, kad jai tinka, bet ji nori gultis    su realiu žmogumi, kurį permato už Žvaigždės dirbtinio fasado, o Žvaigždė    visais būdais stengiasi, kad  ji atsigultų su jo įvaizdžiu, kaip    įpratęs.

23. Teigiate, kad šių dviejų kultūrų dialogas įmanomas    tik kūniškume ir tik vadinamosioms 11 minučių… (Ar verta prasidėt? :) Gal    visada jautėtės kitokia, daugumos nesuprasta?)

Teigiu kitaip: kad Lietuvoje šių dviejų    kultūrų dialogas įmanomas tik kūniškume… Gal nuo jo reikia ir pradėti… Kitų supratimo man pakako, gal kad mane darbe supa    nemaža protingų ir humoro jausmo nestokojančių žmonių. Kartais kolegos    pasišaipo iš mano atžarumo ar cinizmo; kadangi humoro jausmas man taip pat    nesvetimas, mielai atsilyginu tuo pačiu apie jų savybes.

24. Kodėl neįvardijate tikrojo romano    prototipo?

Jis lyg jau ir pasisakė pats… O pradžioje    norėjau jam palikti veiksmų laisvę: kiek jis pats norės ir matys reikalą    identifikuotis su romanu.  Bet kokiu atveju rašydama žinojau, kad    žaisiu pagal jo žaidimo taisykles, kad mano noras iškelti man rūpėjusią    problemą, netaptų jo karjeros stabdžiu; atvirkščiai, noriu, kad jį žmonės    pamiltų tokį, koks realiai yra: kartais geras, kartais blogas, kartais    savanaudis…

25. Sakote, kad, jei romaną inspiravęs žvaigždūnas    norėtų, padėtumėte jam parašyti autobiografinę knygą. Dar negavote jo    pasiūlymo?

Tam jam reikėtų daug drąsos, sugebėjimo pakilti virš    užgautų ambicijų… ir nusileisti iš žvaigždiškų aukštumų. O kai    vadovaujamasi spaudos klišėmis, kad kiekvienas pasiūlymas yra menko žmogaus    lindimas prie didingos Žvaigždės, norint pasišildyti jos šventuose šlovės    spinduliuose, žinoma, nei gauti pasiūlymą realu, nei, tiesą sakant, įdomu.    Nes tai, kas domintų mane, galbūt būtų diskusijų knyga – net imant pagrindu    šitą romaną ir polemizuojant su jame išsakytomis idėjomis. Juk jame labai    daug ką įdedu į herojaus lūpas apie lietuvių popmuziką, kultūrą, politiką    ir t.t. Tai galėtų būti kažkas panašaus į Beidbeder ir Falco diskusijų    knygą „Aš tikiu. Aš irgi ne“.  Žinoma, tuščia sentimentali knyga    „Lietuvos Žvaigždė…“, kur visi atsakymai jau žinomi iš anksto: jis    idealus, jam muzika viskas, jis pavyzdingas šeimos žmogus, kurio nuodėmės    kažkur praeityje, o dabar jis jau tobulas, yra niekinė. Man norisi tikrumo    ir autentikos. t.y. autentikos, kuri yra ne  asmeninio gyvenimo    detalių viešinimas, bet savo pasaulėjautos atskleidimas. Kiek pažįstamas jo būdas, manau, greičiau pasisamdys bet    ką, kas sukurps teisingą knygą, nei ryšis tokiam netradiciniam žingsniui.    Paskelbs, kad nereikia: aš dainininkas, aš įdomus dainomis, o ne    „išvedžiojimais“. Neabejoju,  kad širdyje tikrai to norėtų, bet baimė    rizikuoti kaip paprastai nugalės.

26. Romane kreipiatės į visas garsių vyrų žmonas – ne    tik dainininkų. Jus stebina jų pozicija: esą jų vyrai – geri, tik prie jų    lenda blogos moterys. Turėjote karčios patirties?

Ne, neturėjau. Tik rašydama romaną skaičiau daug    interviu populiariuose žurnaluose su garsių vyrų žmonomis, ir, deja, visos    jos kartoja tą patį kaip susitariusios… O to nesuprantu: gal kad tas savininkiškumo jausmas man    svetimas: na ir kas, kad tai mano vyras…Jis laisvas įsimylėti bet ką, aš    – taip pat. Atsakomybę artimam žmogui suvokiu kaip pagalbą reikiamu    momentu, o ne aistrų ar net jausmų slopinimą kitam žmogui…Man atrodo, kad    ta problema: įlindo į svetimą šeimą ir „pavogė“ vyrą, yra išpučiama pačių    moterų… Ir vaikų problema. Vaikais tiesiog sumanipuliuojama: jei žmonės    tikrai atvirai ir be pykčio kalbėtųsi su vaikais, kodėl skiriasi, tikrai    jokių traumų jiems nebūtų: ar bent ne didesnė trauma negu keliantis gyventi    į naują vietą, pakeitus mokyklą ir pan. Čia yra kitkas: vaikams tarsi    netyčiom viena pusė kad ir puse žodžio, kad ir gestu ar net intonacija    pasiskundžia, tada, žinoma, vaikas sureaguoja emocionaliai ir prasideda    vaiko krizė, kuria jau galima žaisti: ach, reikėtų gyventi kartu dėl vaikų,    juk taip jis  kenčia, matai.

27. Interviu sakote: „Tame gyvenimo etape man reikėjo    popso, banalybės. (…) Pasažai apie gerą, kokybišką muziką ir jos teikiamą    galimybę atsipalaiduoti – visiškai autobiografiški.“ Atrodo, kad ne tik    jie.  Tas susidūrimas su „popsu, banalybe“ Jus taip sukrėtė?

Nelabai supratau klausimo…

28. Sakote: „Žvaigždės yra ūmios, impulsyvios. O tai    pavojinga gyvybei pačia tiesiogine prasme.“ (Turint omeny S.Gedą…) Ar    bijojote, bijote? Reakcijos, o iš tikrųjų gal ir fizinio susidorojimo?

Ne tik S.Gedą. Buvo Noreikų šeimos tragedija..Akademiko    Mažiulio. Poetės ir rašytojos Gražinos Cieškaitės. Pagrindo bijoti turiu.    Kita vertus, kadangi šią košę užviriau pati, bet kokiu atveju man lyg ir    nederėtų dėl to verkšlenti.

(Beje, jūsų klausimas, kad aš pasiduotų mitui, jog    žvaigždės ir įžymūs žmonės visi nenormalūs.Juk būtent žiniasklaida    suformavo jų įžymių žmonių išdailintą portretą:: ramus  poetas, dieną    naktį prasmegęs sudėtinguose verčiamuose tekstuose.. Puiki puikių gydytojų    meilė, patvirtinama susikabinusios besišypsančios jų poros nuotrauka    žurnale… O matyt gerai šeimas pažįstantys artimieji visai nesistebi    įvykusiomis tragedijomis)

29. Sakote: „…Tai leido pamatyti tą dulkiną alyvą    gatvės pakrašty, kaip rašau ir romane.“ Tai buvo meilė?

Na čia tas klausimas, atsakymas į kurį - teigiamas ar    neigiamas – neišvengiamai bus sutiktas priešiškai. Šitas žmogus      turi labai gražių savybių, kurių nepateikia net piaruose: žvėriška     intuicija, jautrumas, tiesumas, šuniškas prieraišumas prie artimų žmonių,    daiktų, bet ko, kas jam įprasta,  muzika, tūnanti jame giliai giliai    ir, nepaisant didžiulio populiarumo, taip kol kas iki galo ir    neiškrapštyta, dirbtinai save ribojant siauručiu žanriniu takeliu… Yra už    ką ir nekęsti, kažkuo bodėtis, visko yra, spalvingas ryškus  žmogus.    Neneigsiu, kad sukėlė stiprių ir labai prieštaringų jausmų. Tai talentingas    žmogus, kuriam dėl jo charakterio verkiant reikėjo savos Joko Ono ar    Marinos Vladi , bet akivaizdu, kad jis  niekad tokios neturėjo. Aš nei    galiu, nei noriu jomis būti. Deja. Man visai nepriimtina garbės kaip    išorinio padorumo nuostata. Galiu pakartoti B. Okudžavos dainą: „Skatiko    vertas tas, kuris viršesnis jaučiasi už kitą“… Sutrinku susidūrusi su    vulgarumu, ne kaip paprastumu, toks man jis patinka, o su vulgarumu kaip prastumu.    Glumina žmonės be humoro jausmo. Jei vaizdžiai,  vyras, kurį galėčiau    pamilti,charakteriu turėtų būti panašus į mizantropą nekonformistą daktarą    Hausą iš to paties pavadinimo serialo. Ir šiaip: galėčiau mylėti Kazanovą,    bet ne Don Žuaną.

30. Ne, vis dėlto neatsitiktinai Jus pavadinau Jūrate…    Ar buvo taip, kad aprašyti įvykiai ėmė įsiterpti į realų gyvenimą, jį    keisti? Juk kūryba – raganavimas, šamanizmas.

Nežinau, kai nuolat kalbama apie herojų, pasakojamos    girdėtos apie jį istorijos ir t.t.. – tam tikra prasme  norom     nenorom esu priversta  galvoti apie jį daugiau, nei iš tikro    norėtųsi.    Veikia dar ir kitaip. Iškart po šito, pradėjau    kitą romaną. Reakcija į šitą mano romaną privertė pakeisti jo sumanymą,    pagrindinę heroję pakelti socialiniu laipteliu aukščiau, kad galėčiau į jos    lūpas įdėti kai kuriuos man parūpusius dalykus.

31. Tekstas – nervingas, vietomis neurotiškas. Turbūt    nelengva gyventi be odos? Ar esate tokia pat stipri (nors ir jautri) asmenybė,    kaip herojė?

Matyt  tokia be odos gimiau, ir kur jos įsigyti,    nežinau. Bet moku išsižliumbti. Tai sveika, nes akis pravalo, ir to    užtenka.

32. „A, pagaliau supratau, kodėl filosofinės idėjos taip    sunkiai skinasi kelią į Paprasto žmogaus sąmonę. Nagi todėl, kad niekas    nepasirūpina žurnaluose aprašyti tikrųjų filosofų nuopelnų: „Lietuvos    filosofijos žvaigždė J.Baranova vakar įsigijo naujus lūpų dažus.“ „Lietuvos    filosofijos Grandas A. Šliogeris sužvejojo kuoją.“ Kliūna ne tik popkultūrai – negailestingai talžote ir    Lietuvos filosofų bendruomenę. Nebaisu erzinti visut visus?

Nežinau, ar čia ir kitur erzinu. O  jei ir erzinu,    tai bent jau minėta citata erzinu ne filosofų bendruomenę, o žurnalistus,    rašančius apie pop žvaigždes. Juk paprastai nerašoma apie jų muziką, kas ji    jiems, kaip ji kuriama, ne apie pasaulėjautą, o apie tai, kas ką nusipirko,    kas ką valgė ir t.t. Tai pamaniau, kodėl gi taip negalima būtų parašyti    apie filosofus, gal visuomenei jie taptų patrauklesni. O  elito kultūrinės arogancijos kritikos mano    romane yra.

33. Žvaigždūno žmona, provincijos viešbučių moterys, na,    ir herojė – štai romano moterų tipažai. Liūdnoka… Ar tai, Jūsų    akimis,  tipiški nūdienės Lietuvos moterų portretai? PADORI    SUTUOKTINĖ, PIGIOS KEKŠELĖS, (vis dėl to laukiančios Princo, Žvaigždės) ir    LAISVA-NEPRIKLAUSOMA-LABAI NELAIMINGA (nes perdaug protinga) VIENIŠĖ?

Tai normalios    realios moterys. Nežinau, ar galėčiau paniekinamai sakyti: „pigios    kekšelės“, nematau didelio skirtumo tarp jų parsidavinėjimo ir dvasinio    parsidavimo,reikalaujamo kasdien kone kiekvienoje įstaigoje. Gal kūną    pardavinėjančios yra natūralesnės: prekiauja tuo, ką turi, o ne tuo, ko    neturi, bet ką teigia turinčios.

Labai įdomu, kad romano pagrindinę heroję laikote labai    nelaiminga. Aš norėjau parodyti vienišą, bet vienatve patenkintą moterį,    kuriai sunkumų sudaro nebent aplinkinių nuostata, kad žmogus, pasirinkęs    vienatvę, Lietuvoje nelaikomas laimingu…savo klausimais juk taip pat šią    nuostatą patvirtinate.

Be to, gal nereikėtų taip apibendrinti dėl tipiškų    portretų: juk va yra ir žurnalisčių, man uždavinėjančių klausimus, su    potekste: o gal tu tik menka intrigantė,norinti užsidirbti, kaip tuo mane    apkaltino ir prototipas,  yra romano skaitytojų – Kučinsko gerbėjų,    kurios pasirengusios  mane apspjaudyti – gal būtent visos tos, apie    kurias romane nerašau, yra tie tipiški nūdienės Lietuvos portretai? Tik    mano romane tokios visuomenės atmatos.

34. „Prikolna“, „neprėska“, „kaip moteriai, labai    atvira“ - skaitytojai negaili liaupsių, bet iš esmės romanas vertinamas    prieštaringai. kaip manote, kodėl? Atsiliepimas internete: „Stebiuosi, kaip Anilionytė savo    skandalingu romanu iškėlė kultūrininkių bobiškus kompleksus.(…) Jei    Hegelį įveikė, šita knyga taip pat negali būto tokia bloga, kaip    kompleksuotos pavyduolės aiškina.“ Baisu, kai pagalvoji, ką teko Jums    ištverti.

Skaitydamas bet    kokias knygas juk ieškai savęs. Jei atrandi tai, ką apie save gali pasakyti    viešai, mielai pasakai: ach, kokie gražūs jausmai vaizduojami.  O jei    taip pat atrandi save, bet  tą  negražųjį, kurį slepi nuo    viešumos? Kaip tai vertinsi? Ar turėsi drąsos pasakyti, kad tai taip pat    tu? Savo paskatoms atviras žmogus, prisipažins, kad jis būna visoks, o    bijantis savo paskatų, slepiantis didelę asmenybės dalį pats nuo savęs,    žinoma, kad  neigs, keikdamas autorių, o iš tiesų – tą savo slepiamą    asmenybės dalį. Jaučiasi, kad būtent tokių žmonių, slepiančių save,     puikiai prisitaikiusių gyventi dviveidystėje, žvilgsniai susmigo laukdami,    kad man būtų blogai. Na bet ką, tegul patiria bent tokį malonumą… Juk dviveidystėje    gyventi nelengva.

Kontraversiškai reaguojama į romaną ir dėl to, kad     dviveidystė seniai tapusi Lietuvos viešojo gyvenimo norma. Aš sukilau prieš    normą, vadinasi, esu nenormali. O nenormalius visuomenė stengiasi išstumti.    Juk ir jūsų ankstesnis klausimas: kam jums reikėjo šito romano, tarsi toks:    na ko tu čia spirgi? Juk visi taip gyvena, nueina į šoną, jei tai vieši    asmenys ir tai gresia iškilti viešumon,  tai spaudoje paneigia,    paskelbdami, kad tai šmeižtas, ir vėl toliau eina į šonus….tai ko purkštauji,    juk nuo tavo papurkštavimo pasaulis nepasikeis, tik pati nervus    susigadinsi?

Tad, tiesą sakant, reakcija tokia, kokios daugmaž ir    tikėjausi.  Bet meluočiau sakydama, kad esu geležinė tos reakcijos    atžvilgiu; visko būna, kartais susileidžiu, tada išsižliumbiu, bet ne dėl    to, kad baisu, o dėl to, kad skaudu.  Baisu tik dėl to, kad priaugau    kone tris dydžius drabužių… Nuo 36 tada, kai nunešiau romaną į leidyklą,    iki 40 dabar per vienerius metus. Turbūt vienas neigiamas atsiliepimas    kainuoja vieną šokolado plytelę…Žodžiu, kvadratūra stipriai padidėjusi –    turbūt tai siaubinga kaina moteriškų žurnalų požiūriu.

35. Atmetus Jūsų komentarus apie romano idėjas,    nepretenzingam skaitytojui gali pasirodyti viskas kur kas paprasčiau. Anot    Castor&Pollux „ŠA.“, „susidaro įspūdis, kad herojė - orgazmo    nepatirianti intelektuali moteris“, nuolatos terorizuojanti herojų    įvairiais įmantriais tekstais, į kuriuos šis dėl proto ir išsilavinimo    stokos negali deramai atsikirsti. (Lytinis aktas jam šiuo atveju - turbūt vienintelė    satisfakcija…) Bet juk Jums ne tas pat, kas ką galvoja? (Bet net minėtas Anonimas „Šiaurės Atėnuose“ pripažįsta,    kad „dar neteko skaityti tokios autentiškos knygos, kurioje aprašinėjamas    literatūrinis laikas būtų toks iki skausmo pažįstamas“…)

Man rodos, kad kaip tik nepretenzingi skaitytojai    – atviri sau, nelinkę nuo savęs slėpti savo veiklos paskatų, kad ir kokios    negražios jos būtų, normaliai seksualūs žmonės - priėmė viską labai    natūraliai ir adekvačiai: seksas yra seksas, nei daugiau nei mažiau. Tuo    tarpu tie, kurie patys turi seksualinių problemų, iškart susierzina: kaip    šitaip galima?  Ko gero, šitas Castor&Pollux     „nepretenzingas“ mano romano vertinimas yra pats pretenzingiausias. Ta    prasme, kad jie bando prirašyti man savo seksualines problemas ir    kompleksus. Jų insinuacijos apie orgazmą ir juokingos, ir prasilenkia su    elementaria logika: juk orgazmo nepatiriantis žmogus niekad nerašys apie    jį, visomis išgalėmis stengsis jį apeiti, maža to, jam ir pats aktas atrodo    amoralus ar atgrasus, o jau šventoje lietuvių literatūroje  apskritai    neįsivaizduojamas ir neįsileistinas. O aš kūriau hedonisto portretą  –    kuriam yra tik kūnas, jo pojūčiai, nieko daugiau, iš čia ir    natūralizmas.

Man, žinoma, įdomu, ką galvoja žmonės, kurie perskaito romaną,    bet, ką galvoja tie, kurie sudirbinėja jį jo neskaitę, tik priskyrę jam    savo pačių kompleksus, tikrai neįdomu. Juk viena romano temų yra    neištikimybė ir jos vertinimo peripetijos Lietuvoje. Tuo tarpu    Castor&Pollux  rašo, kad herojė yra vieniša, netekėjusi, mama. Ir    tokių vertinimų, iškreipiančių net siužetą, buvo ir daugiau. Manęs visai    neveikia argumentuota kritika, kad ir kokia ji arši būtų, jei idėjos,    raiškos priemonės ar pan. kritikuojamos pasitelkus argumentus, bet negaliu    suprasti, kaip galima sau leisti kritikuoti neskaičius, o jei tai padaryta    skaičius, tai nesuprantu, kam reikalingas toks  siužetinės linijos,    idėjų iškraipymas – kad galima būtų pritempti savo pačių išankstines     neigiamas nuostatas?

Aš galiu mielai    parašyti (ar pasirašyti)  teigiamą recenziją apie knygą, kurią tik    varčiau, bet jei rašau bent ką nors neigiamo, jau turiu būti nuodugniai    išsistudijavusi tą kritikuojamą objektą. Labai stebina viena: tarsi visi skaitė Freudą ir tai,    kas buvo po jo… Kaip jį bevertintum, jo teiginys, kad kultūra nėra    dvasia, o lytinio instinkto sublimacija – lyg ir verta dėmesio. Bet    įdomiausia, kad kai kritikuojama – pamirštama, jog pats kritikuotojas taip    pat kultūros atstovas. Tad ką jis sublimuoja? Įdomiausia, kad mane kaltina    tuo, ko aš ir neslepiu, atrasdama, iš kokių mano kompleksų atsiranda    nepakanta veidmainystei, dėl ko metuosi prie pop žvaigždės ir t.t. Kodėl to    tendencingai nenorima pamatyti?

36. …Ir kas gi įvyko „po to“? T.Y. pasirodžius    romanui…

Galiu atsakyti romano žodžiais.  Jį pradėjau    raginimu: „išdrįsk“, galbūt net visas romanas ir tėra raginimas išdrįsti    standartų ir puritoniškos veidmainiškos moralės suvaržytoje Lietuvoje    gyventi laisvai. Man buvo vėl atšauta: „Aš turiu žmoną. Ir esu jai    sąžiningas. Bent jau stengiuosi“. Taigi herojus kaip ir anksčiau     stengiasi būti sąžiningas žmonai, o aš toliau vaikštinėju po Vilnių, sostinę Lietuvos, kurioje visi    „turi žmoną ir yra jai sąžiningi. Bent jau stengiasi“. Kas skaitė romaną,    supras, apie ką aš čia.

IR DAR ANTRA KLAUSIMŲ SERIJA:

1.Koks Jūsų požiūris į savo kūną - mėgstate jį, mylite,    gal neapkenčiate? Ar nervina tai, kad šiuo metu negalite jo kontroliuoti?    Kiek Jums svarbi Jūsų išvaizda? (Antai a.a. Ivanaukaitė yra sakiusi, kad    neitpatina su savo kūnu ir jai visada labai įdomu, kiek kiti žmonės    tapatinasi. Ar Jums patinka būti moterimi?)

Kūnas kaip kūnas.    Kokia gimiau, tokia.  Kad tai ne olialia mergaičių kūnas, matau, bet    kažkaip niekad nebuvau sumąsčiusi dėl to verkti.  Apie meilės ar    neapykantas jam irgi niekad nesusimąsčiau. Patinka, kai nieko neskauda ir    gerai funkcionuoja. Nesu standartinė moteriškų žurnalų vartotoja… Juk net    nesidažau. Pirmą kartą gyvenime mane papudravo per Cosmo fotosesiją…    Pudros gyvenime neturėjau… Net rankas kremu pasitepu tik tada, kai jos    žiemą sutrūkinėja iki kraujų. Tas pats ir su lūpomis, kai suskeldėja,    nusiperku lūpų pieštuką. Tačiau turiu silpnybę brangiems kvepalams… Jei    laimėčiau Aukso puodą,  nusipirkčiau didžiąją dalį Kristianos    parfumerijos asortimento…

O  ar man patinka būti moterimi, taip pat niekad rimtai nesvarsčiau,: matyt patinka, jei nekyla klausimų.

2. Ar esate laikiusis dietos, ką apie tai manote?

Nesu . Mano genetika tokia, kad svoris susireguliuos    savaime, kai tik gerai „užsėsiu“ kad ir naują romaną. Tik žinoma, dabar    fotografavimas tikrai ne laiku… Jei būtų jis įvykęs prieš metus, kai    pirmą kartą skambinote dėl interviu, būčiau jautusis normaliai. O į dietas    žiūriu skeptiškai… Neturėčiau nei valios, nei noro…  Bet kam    patinka, težaidžia…

3. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?:)

Labiausiai mėgstu be tikslo viena valkiotis po    Vilnių.  Kartais net po parduotuves šlaistytis– šiaip,  pažiūrėti    į gražius daiktus… Prieš kelis tūkstančius metų antikos filosofas    Sokratas nuėjęs į turgų, sušuko: Kiek daiktų, kurių man nereikia“.    Perfrazuočiau: „Kiek daiktų, kurių man nereikia. Bet akis paganyti į    gražius daiktus gražu“. Ir man to užtenka.

Esu namisėda ir išoriškai    mano gyvenimas labai neįdomus.  Jei jūra būtų prie Vilniaus, niekur ir    nevažiuočiau: visko pakaktų.  Visus įspūdžius turiu viduje –     garsus, kvapus, jausmus.      Nesu eruditė, skaitanti    viską, kas išleista ir kas dar neišleista.   Patinka skaityti    mažai, bet gilyn, suprasti minties logiką.

Ir muzikos klausausi gerokai mažiau,    nei galbūt atrodo iš mano romano. Tačiau mėgstu darbus padaryti nuodugniai    – tad rašydama romaną, žinoma, susipažinau su visa lietuvių popmuzika, ir    su tuo, kas rašoma apie jos atlikėjus spaudoje – kad „neplaukiočiau“.    Nevaikštau nei į koncertus, nei į teatrus, nei į gatvės renginius – man ten    nuobodu. Tiesa, bandžiau pratinti prie jų dukrą, bet neužkibo.

4. Koks pirmasis vaikystės prisiminimas?

Tėvai išsiskyrė, kai man    buvo treji.  Tuoj po to kartą tėvas atnešė lauknešėlį. Ant jo viršaus    buvo geltonas cukrinis viščiukas. Labai jo norėjau. Mano motina tėvą išvijo    su visu lauknešėliu ir viščiuku… Kai vėliau vis klausdavau, kodėl,    atšaudavo: „Jis girtuoklis, ne pats tą lauknešėlį uždirbo, o jo motina    supakavo“. Tėvo veido neprisimenu, o tą viščiuką iki šiol. Tebenoriu.

5. Kodėl su vyru nusprendėte gyventi atskirai?

Aš turbūt ir neištverčiau    ilgo buvimo kartu su bet kuo, imčiau spurdėti, esu gan laukinė…  O    jis gal  ir  būtų galėjęs gyventi kartu, nes yra atsakingas ir    kantrus, ir kartą užsikrovęs neša bet kokią, kad ir sunkią bei    nemalonią  naštą… Bet kad  nė vienas nejautėme būtinybės.     Abu mėgstame vienatvę ir laisvę. Jei yra būtinybė būti kartu, juk skiria    tik trys stotelės: 5 minutės troleibusu ar 20 minučių pėsčiomis…Jokių    problemų.      O kasdieninis trynimasis    kartu juk būtų gyvenimas parodai…      Parodyti tautai, kad    gyvename „kaip visi“.

6. Ar Jūsų vyras filosofas? Beje, kas jis - ar tiesa,    kad tai Albinas Lozuraitis?

Taip.

7. Trumpai prisiminkite Jūsų pažinties istoriją. Kas Jus    jame sužavėjo?

Kai pirmą kartą pamačiau – iš nugaros – sužavėjo    besiplaikstantis lietpaltis ir skubri eisena. Kaip jis vėliau juokavo: kaip    negerai išėjo, būtum pamačiusi iš priekio, iškart būtum pasibaisėjusi, ir    neužkibusi… Ėjome su bendradarbe į universitetą. Ji jau anksčiau buvo    sakiusi, kad mano tipo vyras yra filosofas Lozuraitis. Sako, abu vienodi,    nebaigtomis statybomis atsiduodate… Praleisdavau pro ausis, atrodė, kaip    čia kitas nustatys, kas mano tipas ir kas ne mano… Jis Universiteto    gatvėje mus pralenkė. Bendradarbė sako: žiūrėk, Lozuraitis… Atsaini    skubri eisena, lietpaltis tabaluoja (be to, jis…toks pat kaip mano…    paskui buvo vienas juokingas nutikimas, kai jis atėjo į filosofijos    institutą, kur aš jau dirbau, pasikabino lietpaltį rūbų spintoje, kur    sukabinti ir visi mūsų drabužiai, ir išeidamas pradėjo vilktis mano    lietpaltį… Neįlenda, burba: kas čia dabar…Kai suprato, visiems buvo    daug juoko…), rankos kišenėse, viskas…mano. Išliko iki šiol tas pirmas    įspūdis. Paskui tapau jo aspirante. Vadovas buvo prastas, nelabai    aspirantai jam rūpėjo, nei aš, nei kiti.  Kai nunešiau pirmą    disertacijos gabalą, skaitė pusmetį. Gražino  tepasakęs: rašykit    toliau. Užsidegiau, paklausiau, ar jis bent skaitė. Atsakė, kad nėr ko    purkštauti, viskas ten normalu, tad ką jam daugiau sakyti. Tas pats buvo ir    su antrąja dalimi… Tai tiek to vadovavimo. Jau baigusi    aspirantūrą,   sudarinėjau Sezemano raštų tomą. Pas jį buvo    vienas Sezemano rankraštis… Tada ir išgėrėme pirmą puodelį kavos; jau    metus buvo mirusi jo žmona… Tai taip ir prasidėjo… Beje, patiko jis man    nuo to susitikimo su lietpalčiu, bet tai tokio tipo vyras, kad net minties    nekiltų prie jo lįsti, kol vedęs…  Žodžiais to nenusakysi: reikia    pamatyti ir pajusti. Tokių tipų reta. Gal Lietuvoje jis toks ir vienas. Tad    džiaugiuosi, jog gyvenimas suvedė su juo, kad turiu dukrą nuo jo.

Sužavėjo  - be to lietpalčio -  protas.    Gilesnių, nuoseklesnių ir nuodugnesnių filosofų Lietuvoje nėra. Subtilus ir    nelėkštas humoro jausmas, pagaunant net menkiausius niuansus… Jis –    filosofas antikine žodžio prasme. Labai kuklus ir taurus… Iš  tų    žmonių, kuriuos gerbia net priešai.

8. Ar Jūs iš tų moterų, kurioms patinka vyresni vyrai?    Sako, moterys dalijasi į dvi kategorijas: tas, kurios vyrą nori gerbti,    todėl renkasi stiprią asmenybę ir vyresnį - ir tas, kurios nori juos    globoti - renkasi atitinkamą tipažą.

Nebūtinai vyresni. Bet labai žavi aštrus protas, tada    daugelis kitų savybių tarsi darosi nesvarbios,  – o tarp jaunų tokių    nepasitaiko… Erzina supintas suvoliotas mąstymas, tada man ir pats žmogus    toks susivoliojęs atrodo, ir ties jo visada padedu kryželį…  Tad    tarsi savaime atsisijoja. Deja, minties veiklumas nėra veiklumas gyvenime, kaip    tik atvirkščiai. Rimčiau susirgus dukrai, tai suprasti buvo labai    skaudu.

Saugumo, žinoma, norisi. Saugi, deja, su vyru    nesijaučiau niekad. Ne dėl to, kad mus skiria tos trys stotelės, bet dėl jo    charakterio ypatybių: nelįsti per kitų galvas, net jei blogai tavo    artimiausiems žmonėms… Nuolankiai priimti susiklosčiusią situaciją kaip    likimą ir pasiduoti.

9. Ko ieškote vyro glėbyje - globos, saugumo jausmo,    aistros?

Kai jau glėbyje, aistros, o paskui, žinoma,     saugumo…

10. Ar iš tiesų bijote fizinio susidorojimo?

Norėčiau  užauginti Ievą. Bet esame    su ja aptarę visokius tikėtinus variantus. Kita vertus, kadangi pati    užviriau tą košę, verkšlenti neturiu teisės.

11. Ar todėl esate tokia atsargi? Apskritai - itin itin    atsargi. Šiaip net keista. Žmogus, parašęs tokią provokuojančią knygą ir    kviečiantis atsisakyti dviveidiškumo, menamos moralės, pats bijo būti    atviras. Ko gera, tai labiausiai ir šokiruoja. Jei jau išdrįsai mesti    iššūkį… Kur nuoseklumas? Kaip gali prototipas būti atviras, liautis    melavęs ir t.t., jei Jūs sau taikote kitus mastelius?

(šiaip jau matyt jums reikėtų kažkaip performuluoti klausimą,    nes taip romane nerašau, atvirkščiai, rašau, kad nereikia atsiverti    žurnalistams.  Esu priversta vėl pridėti ištraukas, kurios    „dokumentuoja“, kad rašau ne apie tokį atvirumą. Šiaip ar taip –    atsakau…Nors gal kvaila kartotis)

Jei jūs turite galvoje turgaus bobučių pletkų atvirumą:    kas kur kada su kuo miegojo… niekad nekviečiau  prototipo to    daryti… Aš kviečiau jį atvirai mylėti, leisti sau jausmus, jų    nebeslopinti, bijant žurnalistų ir viešosios nuomonės, o ne žurnalistams    pliaukšti apie savo asmeninį gyvenimą. Tai visai skirtingi dalykai. Kur jūs matote kitus mastelius, kuriuos taikau sau?

Į klausimus apie save galiu atsakinėti, jei nenoriu atsakyti, paaiškinu,    kodėl nenoriu… galiu pagaliau atsakinėti apie dukrą, o kur prasideda    klausimai apie santykius su kitais žmonėmis – jau išeiname ir į kito    žmogaus, netgi kitos šeimos,  gyvenimą. O aš negaliu kištis į jį.    Galiu tik paraginti ir tą kitą būti atviru. Jei jis tą iššūkį  priima,    galiu ir aš būti atvira iki galo, jei ne – tai ne.  Tai jo, ne mano    gyvenimas. Aš tegaliu pasakyti: o ar nebūtų geriau tau pasukti šituo keliu?    Jei jis atsako: ne, vadinasi, ne. Tai pernelyg akivaizdu.

Aš sau leidžiu visus jausmus, kurie tik užgimsta.    Nenoriu apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Bet tai nereiškia, kad apie tuos    jausmus turiu trimituoti jums ar kam kitam, svarbu, kad pati sau nevadinu    jų kitkuo nei jie yra…

(interviu klausimuose  praleistas skaičius 12)

13. Metėte iššūkį: „Išdrįsk!“ Kodėl neišdrįstate? Vis    tiek kažkas lieka nepasakyta iki galo…

(tai kad šitas klausimas dubliuoja ankstesnįjį)

Atleiskite, gal kvaila esu, bet taip ir nesupratau nei    iš ano klausimo, nei iš šito, ko aš nedrįstu? Jei pasakytumėte, ko,    galėčiau gal konkrečiau ir tiksliau atsakyti. O dabar       susidaro įspūdis, kad tą    mano „išdrįsk“ supratote kaip raginimą nueiti Žvaigždei (ar man) į kokią    redakciją ir pateikti viso gyvenimo išpažintį: kada, su kuo, kur, kaip…      Bet juk ne apie tai rašau,    kad kiekvienas patyręs kažkokius nuotykius ieškotų žiniasklaidos, kad    juos  garsintų. Atvirkščiai: nemanau, kad reikia tai garsinti, išties,    dainininkas turi būti įdomus muzika, kurioje – jei jis sau leis pilnakraujį    emocionalų gyvenimą – ir atsispindės visos jo „meilės“ daug geriau nei jų    išskaičiavimas interviu žurnalistams. O dėl to „lieka“,  žinoma, kad lieka, jei kalbate    apie pletkus: pasakyk, kas jis ir kaip ten buvo su visomis    smulkmenomis.  Jei būčiau to norėjusi, juk ne romaną būčiau rašiusi, o    nuėjusi į jūsų ar kitą leidinį ir papasakojusi…  . „Išdrįsk“ –    tai   neslėpk nuo SAVĘS  – o ne nuo žurnalistų! -     savo hedonizmo. Gyvenk laisvai. Mylėk laisvai. Nevaržyk savęs tuo, kas jau    mirę…

14. Natūralizmas, realizmas, „žemoji“ leksika, cinizmas    - vaizduodama herojų, nepagailėjote šių pipirų. Bet juk sukatės akademinėje    aplinkoje. Iš kur žinios apie tai?

Iš realaus gyvenimo, kurį gyvena visi – ir akademinių    sferų atstovai. Ir akademinė aplinka, ir „runkelių“ aplinka, patikėkite,    šiuo požiūriu yra tokia pati…  Todėl labai glumina kai kurių žmonių    iš akademinių sferų sugebėjimas vaizduoti, kad to realaus – natūralistiško    -  gyvenimo jie negyvena…

Gal žinote anekdotą: eilinis žmogelis, mėgstantis vyną,    kortas ir moteris, vadinamas asocialiu tipu. Vadovas, mėgstantis vyną,    kortas ir moteris, vadinamas žmogumi, turinčiu silpnybių. Pasaulinio garso    Žvaigždė, mėgstanti vyną, kortas ir moteris, vadinamas gyvenimą mylinčiu    žmogumi.

Beje, niekad nebuvau mandagi. Esu stačiokė ir    kandi.