2022 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Žmonės be emocijų: psichopatai politikoje, versle, asmeniniame gyvenime

 

Šiuolaikiniame pasaulyje sėkmingiausiai įsikūrę psichopatai. Ne tie  asocialieji, kurie kalėjimuose,   o vadinamieji prosocialūs psichopatai, kurių elgesys išlieka socialiai priimtinose ribose ir  kurie visada šalia – politikoje, versle, medicinoje, teisėje. Prigimtinių savybių rinkinys – empatijos, sąžinės,  gėdos jausmų neturėjimas lemia šaltakraujišką požiūrį į bet kokią situaciją, o jei gamta dar apdovanoja  tam tikros srities gabumais, rezultatas visada būna geresnis nei tokių pat gabių, bet empatiškų žmonių. Dėl   itin aukšto skausmo slenksčio  psichopatai niekad nereaguoja karštakošiškai, savo veiksmus gali labai racionaliai apmąstyti,   apskaičiuoti visus galimus ėjimus, todėl  jiems lengva įgyvendinti bet kokias reformas – politines, socialines, asmenines.  Kadangi sugeba puikiai imituoti empatiją, kaltę,   sąžinės graužatį, jų visai nejausdami, yra išoriškai žavūs, todėl itin greitai kyla karjeros laiptais. Dažnai cituojamas italų Renesanso filosofo ir politiko  N. Machiavellio  teiginys „tikslas pateisina priemones“   yra apie idealų politiką - psichopatą. Mat tobulas politikas pagal jį -  puikus manipuliatorius, emociškai šaltas,  paminantis moralės normas visada, kai jos jam trukdo pasiekti norimų tikslų, ir  prisimenantis jas, kai jos jam  naudingos.  


Visas straipsnis čia:


Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/plius/nuomones/blogiau-uz-narcizus-psichopatai-politikoje-versle-asmeniniame-gyvenime.d?id=88115467




Bausti tyla: ignoravimas kaip psichologinis smurtas

 

Pragaras – tai Kiti“,– rašė  J.P. Sartre‘as. Ir tie Kiti yra  ne  kažkas, o aš  - tau, tu - man. Kadangi esame egoistinės būtybės, pragarą vieni kitiems kuriame visada, kai tik susiduria mūsų interesai. Gudriausieji – taip, kad iš pažiūros tas pragaras atrodytų kaip rojus. Toks yra ir ignoravimas,  šiandien tapęs nauju gyvenimo būdu. Kas nors kitame nepatiko? „Ignoruok jį“ – pataria visi. „Kaip jis gali mane ignoruoti?“ – piktinamės, kai mus pačius ignoruoja kiti.

Patylėti protinga,  norint neaštrinti konfliktinės situacijos ir atsiskirti nuo jos. Tačiau tyla kaip bausmė yra psichologinis smurtas. Baudžianti tyla yra įžeidimas, pažeminimas ir išdavystė kartu: žmogus taip atskiriamas nuo vaikų, tėvų, sutuoktinio, partnerio, draugystės, profesinių santykių jam prikišamai parodant: tu - niekas, tu tas, kuriam aš turiu valdžią: norėsiu, kalbėsiu, norėsiu, tylėsiu, lyg tavęs nebūtų. Juk aš nieko blogo nedarau, aš apskritai nieko nedarau, tyliu,  tai tu  purkštauji dėl mano tylos.  Kai tie, kurie turi kalbėti, tyli, yra pragaras, kai kada pasibaigiantis ir tragiškai  ne tik aukai, bet ir tylinčiam agresoriui. 


Visas straipsnis čia:

https://www.delfi.lt/plius/nuomones/bausti-tyla-ignoravimas-kaip-psichologinis-smurtas-arba-juk-nekviesi-policijos-jei-kazkas-su-tavim-nekalba.d?id=89050693




Perpus jaunesnė: kaip pajamų skirtumas virsta vedybomis, naudingomis tik moteriai

 A.Zuokas, kalbėdamas apie savo ir naujos draugės 17 metų amžiaus skirtumą    sakė, kad “vertinti arba suprasti gali tik tie, kurie yra tai patys patyrę”.  Kadangi esu iš tų patyrusių, maža to, ir amžiaus skirtumas  ne 17, o keliasdešimt metų, tarsi įgaunu teisę kažką pasakyti, bet bėda ta, kad, viena, svetima patirtis visada yra svetima – nesikartoja žmonės, gyvenimo aplinkybės, todėl bendro recepto  negali būti, antra, istorijos požiūriu ir tokie, ir bet kokie santykiai  yra visiškai nereikšmingas privataus gyvenimo atvejis, kurį sureikšmina tik patys jo viešintojai. Pakanka pažiūrėti į kokias nors 19 amžiaus pabaigos damų fotografijas: kiek dramatiškų veidų, kenčiant  suveržtų korsetais liemenų skausmą; matyt tądien suveržtas liemuo  atrodė gyvybės ar mirties reikalas, nes lėmė ponų su katiliukais ir cigarais dėmesį.  Kur tos damos ir jomis besižavėję ponai dabar?  

Tačiau pagyvenusio vyro ir jaunos moters partnerystės tema visą laiką buvo  ir bus apkalbų objektas, ir kiek jomis besipiktintų apkalbamieji, jos turi realų pagrindą.  Statistikos duomenimis vidutinis amžiaus skirtumas tarp susituokusių tiek Europoje, tiek JAV yra 3 metai;  4 proc. porų amžiaus skirtumas didesnis nei 10 metų, ir tik 1 proc. porų, kuriose amžiaus skirtumas didesnis nei 20 metų. Sociologiniai tyrimai atskleidžia ir tiesioginį ryšį tarp amžiaus skirtumo ir pasitenkinimo santuoka – jis didžiausias, kai partnerius skiria 1-3 metai, optimalus – 4-6 metų skirtumas. Charakteringa, kad vyresnis partneris patenkintas ilgalaikiais ryšiais ilgiau nei jaunesnis – pastarųjų pasitenkinimas santykiais po 6-10 metų bendro gyvenimo dramatiškai krinta žemyn ir nesunku suprasti, kodėl: dideli interesų, gyvenimo būdo, tikslų skirtumai. Kadangi panaši gyvenimo patirtis panašiame laike, tos pačios kartos vertybės, laisvalaikio pomėgiai, pagaliau socialinis ir emocinis komfortas užtikrina didžiausią santykių stabilumą,  natūralu, kad didesnį kaip 10 metų amžiaus skirtumą poroje visuomenė priima kaip išimtį iš normos, kaip „neteisingą“ sąjungą,    ir tada natūraliai kelia   klausimą, kam tokie santykiai naudingi.




Visą straipsnį skaitykite čia:


https://www.delfi.lt/plius/nuomones/perpus-jaunesne-zmona-arba-barteriniai-mainai-kaip-pajamu-skirtumas-virsta-vedybomis-naudingomis-moteriai.d?id=90820267

2021 m. kovo 14 d., sekmadienis

Loreta Anilionytė. Pandemija aplaužė ekstravertų diktatą: introvertai bent trumpam gali pabėgti nuo jų emocinio smurto (Delfi Plius)

 

Sutinka introvertas ekstravertą: „labas“, „labas“. Introvertas nutyla. Ko tyli, klausia ekstravertas, negi nežinai, kad mandagu pasiteirauti, kaip gyvenu. Aš paklausčiau, galvoja introvertas, bet paskui tu nebeužsikimši. Šis ekstravertų triukšmas, vyravęs iki pandemijos, buvo emocinis smurtas introvertų atžvilgiu. Tačiau tai smurtas, apie kurį nebuvo ir – pasibaigus pandemijai – nebebus kalbama, nes nurimęs išorinis gyvenimas – tik trumpas introvertams pandemijos padovanotas ramybės atokvėpis. Matyt todėl, kad gamta nemėgsta kraštutinumų ir išlygina save, grąžindama išnykusią pusiausvyrą tarp triukšmo ir tylos, atstatydama bent minimalią asmeninę erdvę. Kol karantinas dar sugeba ant pavadžio išlaikyti nuo bendravimo abstinencijos kenčiančius ekstravertus, pravartu iš šalies pažiūrėti, kokią gi visuomenę sukūrė jų ilgametis diktatas.



Visą straipsnį skaitykite čia:


 https://www.delfi.lt/plius/nuomones/pandemija-aplauze-ekstravertu-diktata-introvertai-bent-trumpam-gali-pabegti-nuo-ju-emocinio-smurto.d?id=86676407




2021 m. kovo 1 d., pirmadienis

Loreta Anilionytė. Terminuota vedybų sutartis išgelbėtų daugelį porų? (Terminuota vedybų sutartis meilei, kuri visada baigiasi) - Delfi plius

Visą straipsnį skaitykite čia: 

 https://www.delfi.lt/plius/gyvenimas-visuomene/terminuota-vedybu-sutartis-isgelbetu-daugeli-poru-iskesti-ka-nors-iki-grabo-lentos-yra-daug-sunkiau-nei-gyventi-zinant-kad-tai-laikina.d?id=86463237


„Šeima yra ūkinė organizacija ir mažai ką bendra turi su meile. Santuoka ir šeima kaip meilės ir lytinio gyvenimo socializavimas – vienas iš nemaloniausių žmonijos istorijos procesų, jis reiškia meilės sugniuždymą, luošina žmonių gyvenimą ir teikia begalę kančių. Santuokos tąsa, kai nebėra meilės, amorali. Kai tėvai nebemyli vienas kito, ta nemeilė labai neigiamai veikia ir vaikus.“



Loreta Anilionytė


 




Loreta Anilionytė. Turtingas nedorų bičių avilys, arba moralinės ydos kaip klestinčios visuomenės pamatas - Delfi plius


Skaityti čia: 

https://www.delfi.lt/plius/nuomones/turtingas-nedoru-biciu-avilys-arba-moralines-ydos-kaip-klestincios-visuomenes-pamatas.d?id=86262583


 Tik iš mūsų prigimtinio egoizmo, mūsų ydų, ypač tuštybės, godumo ir garbėtroškos atsiranda turtinga visuomenė, – XVIII a. pradžioje rašė anglų filosofas ir gydytojas Bernardas de Mandeville'is „Pasakėčioje apie bites“. Visuomenės gerovę pagal šį požiūrį sukuria vien individų dorovinės ydos, o dorybės užkonservuotų bet kokią pažangą ir pasmerktų visus bendram, žinoma, doram, skurdui.




Marriage. A - la Mode. William Hogarth - The National Gallery, Public Domain

Loreta Anilionytė. Virkavimas dėl sėdėjimo namuose: pasiilgote apkabinimų ir švenčių, tačiau savanoriauti neketinate? (Nuobodulys kaip Covid priežastis) - Delfi+

 


Visą straipsnį skaitykite čia:

https://www.delfi.lt/plius/nuomones/virkavimas-del-sedejimo-namuose-pasiilgote-apkabinimu-ir-svenciu-taciau-savanoriauti-neketinate.d?id=86150017

„Polinkis bendrauti yra maždaug atvirkščiai proporcingas intelekto vertei ir yra ne gamtinė būtinybė, o bėgimas nuo nuobodulio“, – teigė XIX amžiaus vokiečių filosofas A. Schopenhaueris. Koronavirusas ir plinta dėl to, kad žmonės neiškenčia nuobodulio, nes jis juos atsuka į pačius save ir parodo visą jų dvasinį skurdą, kurį iki tol jie kompensuodavo kelionėmis, šventėmis, koncertais, susibūrimais ir kitais išorės dirgikliais.



Loreta Anilionytė




2019 m. balandžio 21 d., sekmadienis

"O kas po to?" - metų debiuto premija



“METŲ ATRADIMAS": LORETA ANILIONYTĖ



Interviu Cosmopolitan "Jauna žavi veikli" apdovanojimo proga



parašė: LA · 2009-05-01  

“METŲ ATRADIMAS: LORETA ANILIONYTĖ
Filosofijos daktarė neiškentė: užuot tyliai keikusi lietuvių popkultūrą, parašė apie tai knygą. Sveikai ironiškas romano “O kas po to?” požiūris pelnė tiek skaitytojų ovacijų, kad nusprendėme Loretai įsteigti specialų apdovanojimą.
-   Gal nuo knygos pasirodymo Lietuvoje užgimė tikra žvaigždė?
Jei ir užgimė, kol kas nešviečia. Gal per tirštą tautiško pavydo rūką ta šviesa neprasimuša. Bet jei bus tikra žvaigždė, manau, ilgainiui ir pro jį prasiverš.  
Tiesa, kad savo romane „O kas po to?“  rašai apie Edmundą Kučinską?
Edmundas Kučinskas dienraščiui „Lt.“  tvirtino  neabejojantis, jog jis yra mano romano prototipas. Tai, sakau, jei jau taip nori, gal tegul ir būna. Nejaugi gaila.
Kuri tautinė žvaigždė tau labiausiai patinka?
8,9 balų (pagal Richterio skalę) komplimentą galėčiau pasakyti tam pačiam Edmundui Kučinskui.
Ekscentriškas, ekspresyvus, emocionalus, puikūs muzikiniai duomenys… Ir išoriškai  beveik idealus. Mat antropologiškai kuo labiau žmogus išsivystęs, tuo mažesnė jo plaukų danga (beje, ir  aerodinaminės savybės tokiu atveju geresnės). Tad  ateityje žmonės bus visai pliki, o jis toks yra jau dabar.  Matau tik vieną problemą – siauras žanrinis takelis, kuriuo eita iki šiol. Bet platesnis žanras pirmiausia reikalauja platesnės širdies…Taigi – jei jis savo dainuojamą  „Flippers“ coverį  „Už tuos, kurie…“ pakeistų kad ir  R.Orbison „Only the Lonely“, patiktų dar labiau, manau, ne tik man.
- Romane „O kas po to?“ dėstai, kad Lietuvos nėra sąlygų rastis žvaigždėms. Ko trūksta?
Stiprių ir talentingų asmenybių, kurios nebijotų įleisti gaivaus oro į priplėkusią standartų karaliją. Lietuva -  ideali terpė profesionalioms vidutinybėms veistis, nes idealizuojamas standartas. Standartą – save – ginančios profesionalios vidutinybės smaugia bet kokį kitoniškumą,o talentas – visuomet defektas.
Kuria įžymybe norėtumėte pabūti bent dieną?
Kad  man gerai būti Loreta Anilionyte.
Ar tavo vyras ir dukra didžiuojasi, kad parašei madingą knygą?
Mano vyras - filosofas racionalistas. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kol kas jis manęs apie romaną neklausė. Jei paklaus, informuosiu. O pati dėl populiaraus romano,   smulkmenos, kuri yra niekas pasaulinės istorijos kontekste, lįsti į akis nedrįstu. Dukrai dabar 10 metų. Kai ji ant manęs supyksta, sako, kad visiškai pritaria Edmundui Kučinskui, kuris teigė, kad šlykštesnio romano nėra skaitęs.
Sakyk  atvirai, o kas po to?
Italų patarlė sako, kad kai šachmatų žaidimas baigiasi, visos figūros atsiduria toje pačioje dėžėje.
O kol žaidi… Savo romanu paskelbiau šachą. Žaidimo azartas verčia siekti pergalės, bet širdyje vis dėlto norėčiau baigti lygiosiomis: matas dviem ėjimais rodytų, kad suklydau rinkdamasi priešininką.”
žurnalas “Cosmopolitan”, 2007, kovas, p.43



2019 m. balandžio 13 d., šeštadienis

Interviu Cosmopolitan “Jauna žavi veikli” apdovanojimo proga


“METŲ ATRADIMAS": LORETA ANILIONYTĖ"
Filosofijos daktarė neiškentė: užuot tyliai keikusi lietuvių popkultūrą, parašė apie tai knygą. Sveikai ironiškas romano “O kas po to?” požiūris pelnė tiek skaitytojų ovacijų, kad nusprendėme Loretai įsteigti specialų apdovanojimą.
-   Gal nuo knygos pasirodymo Lietuvoje užgimė tikra žvaigždė?
Jei ir užgimė, kol kas nešviečia. Gal per tirštą tautiško pavydo rūką ta šviesa neprasimuša. Bet jei bus tikra žvaigždė, manau, ilgainiui ir pro jį prasiverš.  
Tiesa, kad savo romane „O kas po to?“  rašai apie Edmundą Kučinską?
Edmundas Kučinskas dienraščiui „Lt.“  tvirtino  neabejojantis, jog jis yra mano romano prototipas. Tai, sakau, jei jau taip nori, gal tegul ir būna. Nejaugi gaila.
Kuri tautinė žvaigždė tau labiausiai patinka?
8,9 balų (pagal Richterio skalę) komplimentą galėčiau pasakyti tam pačiam Edmundui Kučinskui.
Ekscentriškas, ekspresyvus, emocionalus, puikūs muzikiniai duomenys… Ir išoriškai  beveik idealus. Mat antropologiškai kuo labiau žmogus išsivystęs, tuo mažesnė jo plaukų danga (beje, ir  aerodinaminės savybės tokiu atveju geresnės). Tad  ateityje žmonės bus visai pliki, o jis toks yra jau dabar.  Matau tik vieną problemą – siauras žanrinis takelis, kuriuo eita iki šiol. Bet platesnis žanras pirmiausia reikalauja platesnės širdies…Taigi – jei jis savo dainuojamą  „Flippers“ coverį  „Už tuos, kurie…“ pakeistų kad ir  R.Orbison „Only the Lonely“, patiktų dar labiau, manau, ne tik man.
- Romane „O kas po to?“ dėstai, kad Lietuvos nėra sąlygų rastis žvaigždėms. Ko trūksta?
Stiprių ir talentingų asmenybių, kurios nebijotų įleisti gaivaus oro į priplėkusią standartų karaliją. Lietuva -  ideali terpė profesionalioms vidutinybėms veistis, nes idealizuojamas standartas. Standartą – save – ginančios profesionalios vidutinybės smaugia bet kokį kitoniškumą,o talentas – visuomet defektas.
Kuria įžymybe norėtumėte pabūti bent dieną?
Kad  man gerai būti Loreta Anilionyte.
Ar tavo vyras ir dukra didžiuojasi, kad parašei madingą knygą?
Mano vyras - filosofas racionalistas. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kol kas jis manęs apie romaną neklausė. Jei paklaus, informuosiu. O pati dėl populiaraus romano,   smulkmenos, kuri yra niekas pasaulinės istorijos kontekste, lįsti į akis nedrįstu. Dukrai dabar 10 metų. Kai ji ant manęs supyksta, sako, kad visiškai pritaria Edmundui Kučinskui, kuris teigė, kad šlykštesnio romano nėra skaitęs.
Sakyk  atvirai, o kas po to?
Italų patarlė sako, kad kai šachmatų žaidimas baigiasi, visos figūros atsiduria toje pačioje dėžėje.
O kol žaidi… Savo romanu paskelbiau šachą. Žaidimo azartas verčia siekti pergalės, bet širdyje vis dėlto norėčiau baigti lygiosiomis: matas dviem ėjimais rodytų, kad suklydau rinkdamasi priešininką.”


žurnalas “Cosmopolitan”, 2007, kovas, p.43

perkelta iš blogas.lt

Dėl “daktarų - diagnostikų”






parašė: LA · 2007-08-12 











 Kai paskambinusi „L.T.“ žurnalistė klausė, ar daugiau eisiu į tokius koncertus, atsakiau, kad į tokius tikrai ne, be to, ir taip nuėjimas į šį vienintelį koncertą buvo rizikingas būtent dėl žiniasklaidos. Juk taip paranku dėl to bus mane apšaukti tuo, kuo siekiama: įsivaizduokite, kokia terorizuotoja, kaip persekioja, net į koncertą nuėjo! Kad nuėjau PIRMĄ kartą ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, to galima bus ir neminėti, net man apie tai pasakius 10 kartų. Čia aš ne apie “L.T.” straipsnį, o apie ankstesnę patirtį su žiniasklaida, kai 10 kartų gali kartoti viena, o išgirstama tai, kas norima ar užsakyta  girdėti.

Tai supratau, ir, kaip minėjau, iki paskutinės minutės abejojau, ar galiu ten nueiti. Ir todėl „L.T.“ šmaikštaus antrojo, šeštadieninio,  straipsnio klausimas „koks velnias ją nešė į tą galerą?“ tikrai taiklus, bet gal eiti vis dėlto reikėjo, kad paskui sužinočiau savo diagnozę? Juk man ligą diagnozavo vienas žymiausių Lietuvos popatlikėjų, o tai turbūt prilygsta vizitui privačioje klinikoje pas kokį garbų profesorių - tad džiaugiuosi, kad  sutaupiau, klinikoje su 100 litų, kuriuos išleidau koncertui,  tikrai būčiau neišsivertusi, be to, kai liga diagnozuota šitiek žmonių akivaizdoje spaudoje, juk “daktaras” už diagnozę prisiima milžinišką atsakomybę.  Ir dukrai dabar lengviau  su manimi: supykusi, kad ko nors neišprašė ar ko neleidau, drėbteli man: ai, žinai, ligonė esi, net E. taip sako, todėl ko iš tavęs ir  norėti… 



                Man gi ir pradžioje, kai buvome paprašytos palikti koncertą, pasiūlius 30 litų, ir pabaigoje, klausantis baigiamosios oratorijos apie save kaip apie priešę ir kenkėją,  galvoje sukosi viena mintis: kaip ištverti nieko  neatsakius, suvaldžius ir nuostabą, ir - pabaigoje - nerimą, ar sveikos išeisime iš tokios priešiškos mums aplinkos, ir juoką, prisiminus, ką rašiau  prieš dvejus metus savo romane:



„Žinai, kliedese, ko aš labiau už viską norėčiau? Kad po koncerto galėčiau įlįsti į kiekvieno žiūrovo širdį ir galvą ir patikrinti, ką jis iš tiesų galvoja apie mane ir ką jaučia man.  Neseniai net tokį sapną sapnavau: dainuoju Siemens Arenoje, ji pilnutėlė, o po to koncerto visi tie tūkstančiai žmonių man atneša notaro patvirtintas pažymas, kuriose surašyta, ką jie iš tiesų apie mane galvoja. Aš skaitau tas pažymas ir rūšiuoju žmones: tie, kurie mano, kad esu garsiausias dainininkas, turi teisę būti mano gerbėjais. O tuos, kurių pažymose parašytas bent vienas kritiškas žodis apie mane, sustatau į atskirą grupę. Baigęs tikrinti šitai grupei įsakau daugiau nesirodyti mano koncertuose ir nepirkti mano diskų. Ir visa ta nedidelė grupelė žmonių sliūkina lauk kaip pabrukę uodegas šunyčiai, panašiai kaip aš vaikystėje po tėvo pirties. Iki šiol negaliu atsikratyti minties, kaip tai būtų šaunu. Bet negaliu niekam pasakyti, net žmonai, tauta nesuprastų, kaip sakoma“  („O kas po to?“ p.350) 




O jei rašyčiau romano tęsinį, šis epizodas būtų toks:

              “Kliedese, tu vaidini protingą, o esi kvailė, nes nesupranti elementaraus dalyko, kad visi tiki Žvaigždėmis, o ne nežinomomis bobomis, kaip tu. Ką bedarytum, esi teisus vien dėl to, kad Žvaigždė, ar tau neaišku? Tautai juk  nuo mažų dienų visuose žurnaluose kasdien kalte kalama, jog visos bobos alpsta dėl mūsų, Žvaigždžių, kad mes esame moterų numylėtiniai, kad kiekviena boba, atėjusi į koncertą, yra mūsų gerbėja, pasirengusi atiduoti savo širdį ir visa kita mums. Žinoma, man ta jų širdis nereikalinga, nebent kol bilietą į mano koncertą nusiperka,  bet niekam negaliu to pasakyti, tauta nesupras, kaip sakoma. O jei man reikia kuria nors nebereikalinga atsikratyti, visada galiu paskelbti, kad tai fanatikė, pristojusi prie manęs, ir visi manimi tikės. Galiu paskambinti bet kokiam žurnalistui ir jau kitą rytą kokiame nors dienraštyje mirgės: “Įkyri gerbėja terorizuoja garsų Lietuvos dainininką”. Su didžiausia mano nuotrauka. O šalia bus tavoji. Nežinai, kokia? Paaiškinsiu, neišmanėle. Manai, fotošopu galima tik  pagražinti? O ne, kliedese, nė šimto litų man fotografui nekainuos, kad tave jis fotošopu paverstų  susiraukšlėjusia baidykle paklaikusiomis akimis.
O jei žurnalistai ir pakalbins tave, tai tik  dėl akių, kad viską  sudėliotų taip, kaip  reikia man, t.y., kad tu terorizuotoja, o aš - auka, kenčiantis nuo tavęs, aišku tau???
Interviu pabaigoje dar gailiai atsidusiu: tokia jau mūsų darbo kaina…

Vargšai mes, Žvaigždės,  baisu net į gatvę išeiti, kai aplink tiek maniakų, juk Lennoną tokie net nušovė; duosiu suprasti, kad gal ir tu tokia… Ir visi mane užjaus, nes didžiuma žmonių - savų smegenėlių neturinti banda, kuriai spaudos žodis vis dar šventas.   

Manai, nesuprantu, kad  nesi  mano gerbėja? Suprantu, bet tyčia vadinsiu tave taip, nes taip man naudinga. Dar pridursiu, kad tu mane ir fanatiškai įsimylėjusi.  Ir visi patikės, kad įsimylėjusi, tik neprisipažįsti, prietranka; žinosi, kaip kiekvieną žingsnį kritikuoti.
Malonu vien pagalvojus,  kaip tu nervinsiesi dėl to, juk nervinsiesi, perfekcioniste prakeikta, viskas manyje tau neįtinka, įmanytum, su liniuote išmatuotum pagal milimetrus ir nupjautum ar pridurtum. Tau ir pats Dievas neįtiktų, o į save pirma pažiūrėk,  trūkumų maiše; tau vos prasižiojus  pasipila  trūkumai kaip nelaimės iš Pandoros skrynios. 
 Palygink, prietranka, save su mano back šokėjomis, ir suprasi, kad iki normalios moters tau toli kaip iki dangaus: jos  be jokių pretenzijų, ką pasakai, tą ir daro, ką pasiūlai, tuo ir patenkintos.   O tau toli ne tik iki normalios moters, bet  ir iki  gerbėjos. Tikras gerbėjas, skirtingai nuo tavęs, kritike nelaiminga,  yra fanas, kitaip sakant, dainininko fanatikas, todėl, kad ir ką tas dainininkas padarytų, jis vis vien jiems yra ir bus šventas.
Nors dainininkas užmuštų žmogų ar išprievartautų moterį, tikriems gerbėjams  tai nė motais, nes jiems savaime aišku, kad tas žmogus pasipainiojo ne vietoje ir ne laiku, todėl pats kaltas. O moteris, kurią pasikviečiu į viešbutį,  apskritai dar turėtų ir padėkoti už suteiktą garbę, kad prie jos prisilietė Žvaigždė. 
Štai kokie yra tikrieji gerbėjai, ir po straipsnių spaudoje apie tokias ramybės neduodančias prietrankas kaip tu jų tik padaugėja, patyriau. Be to, mano draugas Advokatas man dar gerai patarė paskelbti, kad tu ir psichė. Visuose žurnaluose ir laikraščiuose, ypač tuose, kuriuos daugiausia skaito mano gerbėjos. O kas į psichus dėmesį kreipia? N-I-E-K-A-S. Tai va, norėjai mano atsakymo, turėk: esi maniakė, norėjusi užsidirbti, ir psichė. Supratai??? Be to, aš visai ir teisus, nes tu man pirma parašei e-mailąo ne aš tau, vadinasi, tu ir pristojai prie manęs. O jei tu psichė, viskas, ką parašei, yra kliedesiai. Aišku tau, prietranka??? Būtum kokia prezidentė, gal su tavimi ir skaityčiausi, ką darysi, tauta nesupras, kaip sakoma. O dabar, kas tu? Niekas. Tokių kaip tu Lietuvoje šimtai. Neturėtum Ievos, pasistengčiau tave dar ir į beprotnamį  įkišti, tada jau visai ramiai gyventi galėčiau, dabar, kai vaiką turi,   tauta nesupras,  kaip sakoma,  todėl tiek to, nors mano kantrybė ir gailestingumas, kai pagalvoji, begaliniai, tokia mano gera širdis, net graudu pagalvojus.   Įvertink tai, prietranka, ir užsikišk. Žinai, apie ką dažnai svajoju, kai tik prisimenu tave ir tą tavo suš… knygą? Kad tu numirtum.
Įsivaizduoju, kad aplankau tavo kapą ir nunešu gėlių. Iš džiaugsmo, kad tavęs nebėra.  Žiauru? O kas čia žiauraus? Užaugs tavo vaikas ir vaiknamyje, jis gi ne mano vaikas, ko gailėtis, o tu kam daugiau reikalinga, niekam; bet pats tai negaliu tau ko nors blogo padaryti, nes tada tauta nesupras, sakys, vaikas kaip be motinos, bet jei tave kokia liga prispaustų ir numirtum, būtų pats tas, ir aš nieko dėtas, ir džiaugsmas, kad nebėra problemos… Kol tavęs nebuvo, gyvenau ramiai, buvau pats sau ponas, o dabar aiškinkis visiems… Spaudoje skelbiu, kad tave ignoruoju ir nieko nenoriu apie tave žinoti;  mano draugė Žmona mane taip gerai pamokė, perskaičusi viename moteriškių žurnale kažkokios senmergės   psichologės pamokymą, kad taip reikia žymiems žmonėms elgtis su niekingais gerbėjais, bet, prietranka, pati supranti, kad negaliu tavęs ignoruoti; savaitę iškenčiu, apsimetu, kad man tu neberūpi, o paskui vėl seku kiekvieną tavo žingsnį, vis tas prakeiktas smalsumas, kol nesužinau, kas ir kaip, neužmiegu. 
Tu man nuolatinė rakštis vienoj vietoj, tu bereikalinga problema, o aš pripratęs visas atsiradusias problemas kaipmat išpręsti kartą ir visiems laikams.  Sakysi, ne problemų man sukelti norėjai, bet   gero… O aš tau pasakysiu, man nusišikt ant tų tavo norų. Man ta tavo sušikta knyga visai nereikalinga. Ėjau ir eisiu savo keliu, o tu atstok. Ir gyvensiu kaip gyvenęs. Man taip patinka. Pati toj savo sušiktoj knygoj rašei, kad gal aš tikras būdamas dvigubas. Tai ko tau dar? Smirsk toliau prie savo knygų ir ieškok tos savo autentikos, kol stogas nuvažiuos, o man reikia gyvenimo su visais jo malonumais, aišku tau??? Ir aš jį turėjau ir turėsiu. 
O tauta  nori būti spaudoje maitinama makaronais apie švarius mano marškinius, liudijančius apie dar švaresnę mano sielą, todėl maitinau ir toliau  kasdien ją maitinsiu tais makaronais, kurių ji pati nori.  Ir ji soti, ir aš patenkintas; tik tu viena išsišokėlė, tau mat dar kario paduok, prėska atseit… Susirask ką nors su tuo kariu  ir užtilk visiems laikams, o jei dar purkštausi, paskelbsiu, kad niekas tavo sušiktos  knygos ir neskaitė, tu pati išsipirkai visą tiražą, pati pasiskyrei sau per blatą apdovanojimus, ir kaip tu įrodysi, kad aš neteisus? Sakai, atsiprašyti, kad variau tave iš koncerto? Ilgai laukus dar palauk: kas psichų atsiprašo???  Mielai būčiau pasiuntęs tave dar ir ant trijų raidžių, bet tauta nesupras, kaip sakoma. Aišku tau, prietranka???”  

 O pabaigoje šitų mano impresijų adaptacija specialiųjų poreikių žurnalistams ir KITIEMS suinteresuotiems asmenims: nebuvau ir nesu E.Kučinsko  gerbėja.  Jei iš pirmo karto tai sunku  perskaityti ir suprasti, paryškinsiu: NEBUVAU IR NESU EDMUNDO KUČINSKO  GERBĖJA. 

perkelta iš blogas.lt


"Kas negerai? Klausiu, kas negerai? - Edmundas Kučinskas


parašė: LA · 2009-08-08 · 9 komentarai


Tradicinė mudviejų su dukra kelionė į Palangą šiemet buvo ne visai tradicinė – važiavau sirguliuodama, bet viešbutis   užsakytas, išankstinė rezervacija apmokėta, teko. Oras lietuviškas – šalta, lyja, vėjuota. Tad įprastiniai mudviejų vojažai iki pusiaunakčio šiemet nebe man. Dukra pasiūlė išeitį: jei jau tokia sugedusi motina tinkamai nebeveikia, vakare traukti į koncertus, juk ten tik sėdėti reikia. Ji išsirinko du – E.Kučinsko ir I.Valinskienės. Žinoma, nė vienas jų jai nepatinka – gi jos mp3 vien Eminemas, Rihanna, 50 Cent, Lavigne, Kelly Clarkson, Beyonce… Bet tai jai atrodo vis tiek  įdomiau nei vakarus leisti viešbutyje.
Ilgai abejojau dėl mūsų  vizito į E.Kučinsko koncertą, abejojau iki paskutinės minutės, net norėjosi atiduoti bilietus lauke prie Estrados prisėdusioms močiutėms, pavydžiai žvelgiančioms į tuos, kurie surado pinigų Šventojo koncertui. Dukra juokėsi iš mano abejonių: “baik, ar kur parašyta, kad tu neturi teisės nueiti į jo koncertą? Juk  įdomu gyvai pažiūrėti, kaip kumščiu mosuos…“. Iš mano abejonių, o jei pastebės, kokia bus jo reakcija, juk jis impulsyvus, ji taip pat nusišaipė ir suvaidino geriau už Parodijos teatrą: „Tai aišku, kokia: „tuoj pat dink iš mano koncerto ir nedrįsk daugiau kelti kojos į juos, aš tau grąžinsiu pinigus už bilietus, supratai???“ Buvo juokinga, nes jau girdėta – prieš pora metų man buvo uždrausta klausytis diskų, pareikalauta juos išmesti į konteinerį su pažadu grąžinti už juos pinigus, - bet nemaniau, kad šį kartą tai virs nebe tokia juokinga realybe.
Taigi nuėjome. Dukra kritiniam atvejui – nuoboduliui malšinti – pasiėmė savo mp3, Mynthon ledinukų. Jau prieš prasidedant koncertui pasijutau nejaukiai ir ne savo vietoje: salėje vyrauja tarybinių laikų periferija ir daug falšyvų - nuoširdumą imituojančių “kiti, blogi, džiaugiasi dėl degančio kaimyno tvarto, o aš geras, nes moku džiaugtis tuo taip, kad kiti nemato” veidų. Fasadinė kultūra, įrašyta neretame žvilgsnyje.  Tiek to. Galima į šalis nesižvalgyti.  Gal per aštriai ir įžeidžiai rašau, bet kur tie gerbėjų balsai už E.Kučinską per “Euroviziją”? Pilna daugiau nei 1000 vietų salė, jei po 1 balsą (o juk galima po 3), jau virš 1000, o čia juk tik tuo metu poilsiaujantieji Palangoje. Kur balsai visų tų, kurie maloniai kviečiasi E.Kučinską dainuoti vestuvėse ir kitokiuose vakarėliuose? Kaip lietuviška: kai reikia kokybiško muzikinio priedo prie baltos mišrainės, E.Kučinskas gerai, sumokėsime, kiek reikia, į akis komplimentų apie Maestro tobulumą  prižersime tiek, kad apspangęs išvažiuos… Bet per “Euroviziją” jau lito už jį nebeišmesime, kam, juk niekas nemato, kad nebalsuojame; tad sutikę Maestro galėsime pasakyti: ach, kaip gaila, kad nelaimėjote, mes visa širdimi buvome už jus; deja, komplimentų užliūliuotas Maestro nesupras, kad “už jus”  yra  tik žodžiai… “Už jūsų laimę, mielos damos, už jūsų sėkmę, garbūs ponai” (beje, kiek prabalsavote per “Euroviziją” už savo Šventąjį Maestro jūs, mielos damos, tos, kurios mane taip smerkiate dėl mano nepadoraus, o iš tiesų tik hedonistinį gyvenimo būdą, kuris būdingas visiems be išimties pop dainininkams, vaizduojančio, romano? Čia šiaip, tik retorinis klausimas…), čia iš jums žinomos E.Kučinsko dainos… O jūsų Šventasis, tai jums padainavęs, dantis sukandęs tylomis nuris eilinį pralaimėjimo kartėlį, taip ir nesupratęs, kad jūsų šypsenos buvo tik falšyvas fasadas… Žodžiais, o ne žygiais mes Tėvynę mylim, ar ne? Bet tiek to. Ne šitos dainos atėjau pasiklausyti.
Koncertas jubiliejinis, tad lyg ir turėtų būti viso kūrybinio kelio retrospektyva, maža to – tai, kas geriausiai reprezentuoja atlikėją (jo požiūriu).  Neslėpsiu: tikėjausi daugiausia lyriškų dainų, galbūt net negirdėtų, nes  E.Kučinsko ankstyvojo kūrybos etapo - o teko apie jį girdėti, kad jis geresnis nei dabartinis, nes buvę daugiau kūrybos, o ne gamybos,  - visai nežinau.
Deja. Viena daina užstalinė, antra užstalinė. Tas pats kumštis. Sulig kiekviena nauja daina man norisi vis labiau sulįsti į savo kėdę, užsidengti veidą rankomis iš gėdos, kad tikėjau ir tikėjausi patekusi ne į užstalės dainininko, o geriausio Lietuvos pop vokalisto koncertą, o kartais prisidengti burną, slepiant šypseną dėl skurdžių bei juokingų šou sprendimų.  Bet fasadinės kultūros aplinkoje juoktis juk nevalia, nors ir juokinga. Fasadinė kultūra nepakenčia kitoniškumo, nes labai bijo pati savęs, kad kas jos fasado nenuplėštų, nes žino:  už jo visai kitas veidas. Priešingas.
Taigi, pasirodo, čia negalima buvo būti laisvam,  čia reikėjo  linguoti į taktą, galima dar buvo dainuoti kartu, ploti, žiūrėti susižavėjusiu žvilgsniu  ir teikti gėles. To nedariau, oE.Kučinskas mėgsta linguojančių gerbėjų drausmę; ne veltui, matyt, taip gerai scenoje ir jautėsi su karine uniforma,
Edmundas Kučinskas

tad nepatenkintas nelinguojančia juoda susitraukėle su tokia pat nelinguojančia, be to, dar ir nederamai emo stiliaus drabužiais apsirėdžiusia dukra (ach, atsiprašau, atsiprašau, na išties, ne į Marilyn Manson koncertą atėjome; beje, jei jis būtų atėjęs, matyt dėl šokiruojančios išvaizdos taip pat būtų išprašytas lauk, o neduok Dieve, dar kokį nepadorų gestą parodytų; reikėjo dukrai tarybinį „bantuką“ į plaukus įrišti, liepti rankutes laikyti ramiai ant kelių ir, šiukštu,  nežiūrėti Maestro į akis; vaikui pagal pirmykštės bendruomenės papročius tai nedera) manęs nuo scenos paklausia, ar kas negerai, publikai paaiškina, kad net per jubiliejinius koncertus pasitaiko kenkėjų, siūlo grąžinti 30 litų, kad išeitume. Neišeiname. Na, bjauri esu, ir dukra tokia, juk nuo obels toli niekas nenurieda…
Neslėpsiu, labai norėjosi iškart ir atsakyti, kas negerai. Bet viena, tai publikai, kuri ten buvo, buvo gerai, net labai, tad kam ją trikdyti, antra, nenorėjau visų tų baltų mišrainių moterų neapykantos užkrauti ant šalia sėdėjusios savo dukters. Tad susivaldžiau. Kita vertus, mudvi su dukra niekam netrukdėme: netriukšmavome, nesišnibždėjome daugiau nei aplinkiniai; negėrėme sidro nei  alaus, netraškinome čipsų, nesiurbėme sulčių per šiaudelį - kaip kai kurie salėje. E.Kučinskui sidras, alus, čipsai per jo koncertą, pasirodo, trukdo mažiau nei mano šypsena (ach, kokia nuodėmė), kurią visą laiką stengiausi pridengti ranka; beje, tos šypsenos niekas turbūt ir nepastebėjo be E.Kučinsko ir mano dukters, kurios vienintelis “trukdymas” be tų nederančių prie publikos drabužių, buvo pasikrapštymas savo rankinėje -  išsitraukus iš jos ką tik iškaulintus dirbtinius tikrai mansoniškus dantis už 2 litus iš Basanavičiaus gatvės, kuriais pasipuošę Palangoje vaikštinėjo pusė vaikų. Tikiuosi - neduok Dieve, jei taip būtų atsitikę, tragedija, tikrai, tada atsiprašau, baisu, ach, nosies nepasikrapštė ir tų baisiųjų dantų pasimatuoti į burną neįsikišo… A, dar sučiulpė pora “Mynthon” ledinukų… O didžiumą koncerto, sekdama akimis sceną, ji  klausėsi savo mp3. Bet juk nepalyginsi tokio tylaus “trukdymo“ su nenustygstančiais ant senelių kelių kai kuriais anūkėliais ar sultis besiurbiančiu vos vaikščioti išmokusiu piliečiu, besibraunančiu link scenos; jie, žinoma, netrukdė.
O gal mes trukdėme  siektam VAIZDUI? Mat sėdėjome antroje eilėje, o pirmojoje sėdėjo  trys  iš bendro gerbėjų konteksto iškrentančios jaunos stirnaitės. Gal buvo tokių ir daugiau, bet  krito į akis jos, nes sėdėjo tiesiai prieš mus. Dvi jaunutės liaunos, ką tik prinokusios stirnaitės atliuoksėjo prieš pat koncerto pradžią ir klestelėjo į kėdes pirmoje eilėje, kur, sveiku protu galvojant, aišku, turėjo sėdėti tie tikrieji E.Kučinsko gerbėjai, kuriems, ne paslaptis, tikrai per trisdešimt. Iš stirnaičių pasičiauškėjimo tarpusavyje iki koncerto pradžios, mobiliųjų maigymo, tapo aišku, kad koncertas joms nelabai terūpi. Tačiau, matyt, vis dėlto “gerbėjos”, jei taip arti ir  brangiausiose vietose, tik turbūt ne E.Kučinsko MUZIKOS, betgi aišku, kad toks garsus ir populiarus vyriškis  be muzikos  turi ir kitų gerų savybių bei vertybių, tad galima ir jo koncerte atsėdėti… O tiesiai prieš dukrą įsitaisiusi taip pat labai jauna moteris su metų dvejų pypliu visą koncertą taip energingai mosavo rankomis ir taip nenatūraliai iššaukiančiai plojo, kad Ieva, kuriai prieš nosį vyko šis parodomasis paradinis plojimo ir mosavimo spektaklis, ir klausiamai žiūrėjo į mane, prašydama paaiškinimo, ar su ta moterimi viskas tvarkoje, ir nervinosi, nes  tos mostaguojančios rankos jai nuolat užstojo sceną.  Pateikiau dukrai savo versiją dėl visų trijų stirnaičių pirmoje eilėje. Ir vėl: labai gaila  prie Estrados lauke likusių močiučių - tikrų E.Kučinsko gerbėjų, kurioms niekas vietų pirmoje eilėje neparūpino, o pinigų jos net paskutinėms eilėms neturėjo. Juk  ne VAIZDAS močiutės pirmoje eilėje, ypač kai televizija filmuoja. Užtat jaunos merginos visai kas kita. O dar kai viena taip įnirtingai, net pasišokinėdama mostaguojasi…
Taigi – “kas  negerai”? Jei vertinčiau Lietuvos pop atlikėjų kontekste – viskas gerai, ir matyt, geriau bei profesionaliau Lietuvoje ir nebūna. E.Kučinskas stengiasi pateikti kokybišką užstalinį produktą, ir jam tai puikiai pavyksta. Užstalinės, balių dainos,  “baliniai”, o kai kurie net restoraniniai - kabaretiniai šou sprendimai. Balių kultūra. Viskas puiku, nes taip lietuviška, atsiduoda balta mišraine ir šampanu (”Už jūsų laimę, mielos damos, už jūsų sėkmę, garbūs ponai”).  Kai E.Kučinskas scenoje pasirodė su baltu lietpalčiu ir raudona kvietkele, atsidavė net ir konjaku „Belij aist“… Bet bėda, kad aš Kučinską noriu matyti ne lietuviškame, o vakarietiškame kontekste. Tarkime, žanru jam artimų J.Iglesias ir kitų romantikų kontekste: pagal vokalinius duomenis ir muzikalumą jis būtų panašaus lygio. Juo labiau, kad ir pats, berods, turi ambicijų būti vertinamas ne vien kaip užstalės (be kurios, suprantu, Lietuvoje iš pop muzikos nepragyvensi) dainininkas – tai rodo kad ir du bandymai dalyvauti „Eurovizijoje“. Tai pagaliau liudija ir dainos „Langas”, „Aš tau meldžiuos“, „Pabudau“, „Basas“ ir pan., kurių, beje, labai laukiau, bet taip ir neišgirdau, vadinasi, E.Kučinskas mano, kad šios lyriškos dainos – ne jo tikrasis veidas ir reprezentacija, kad tikrasis jo kūrybinis kelias – UŽSTALĖS DAINOS.
E.Kučinskas  kaip visada trykšta energija, bet variklis dirba tuščia eiga, be emocijų… Įdomu, kas yra ekspresija be emocionalumo? Kas tada išreiškiama? Aš nežinau, kaip tai pavadinti. Įvaizdis šou pasaulyje - beveik viskas.  Bet kai pop dainininkas sako: aš į pasirodymus įdedu visą savo širdį, ką jis įdeda? Širdį ar jos įvaizdį? Garbė ir jos įvaizdis. Sąžinė ir jos įvaizdis. Meilė ir jos įvaizdis…  E.Kučinskas viename interviu yra pareiškęs, kad meilė be atsako jam atrodo liguista būsena. Vadinasi, meilė tapatinama su turėjimu: jei negauni mylimo objekto, turi (nes kitaip būsi nesveikas) nebemylėti (o man  gražesnė “liguista” meilė A.Jonyno “Sentimentaliame  romanse” - “Aš mylėjau tave tau nežinant, tau nežinant tave aš myliu…”, na, bet suprantama, juk jau buvau E.Kučinsko išvadinta liguista, tai man ir pridera tokią liguistą  meilę apdainuojančiais tekstais žavėtis).  Tačiau meilė kaip turėjimas tegali būti vartojimas, iš to išplaukia, kad tokia meilė = seksas. Ką sako tokia emocinė meilės kaip turėjimo patirtis? Kuo toks atlikėjas gali sudominti neužstalinę, ne baltos mišrainės publiką?
Kelios šabloniškos frazės, turinčios imituoti esą nuoširdų bendravimą su klausytojais. Firminis dainavimas veidą prikišus prie pat televizijos kamerų. Vienas nusileidimas nuo scenos žemyn, „į mases“ (gal daugiau nevertos, juk leidžiasi Žvaigždė?), šūkis „šoka kaip kas moka“, jau n kartų girdėtas per TV… 
Blogiausia tai, kad sėdime arti, gerokai per arti, nes matyti ir atlikėjo, ir šokėjų AKYS. O jos – deja deja – išdavikės… Tobuli “Funny Beat” šokėjų kojų judesiai, bet vieno akys – į dangų, kito – į šoną… Šypsenos dirbtinės – svarbu teisingai laiku pakilnoti kojas. Tas pats ir su šokėjomis. Kojos, žinoma, visų gražios, bet vulgarūs žvilgsniai iš po dar vulgaresnio makijažo, rodantys, kad be tų gražių kojų ir nieko daugiau nėra, o gal ir nereikia. Ypač įdomus vaizdelis - į užpakalį sulindusios besisukančios šokėjos juodos apatinės kelnaitės prie šalia stovinčios N.Paltinienės ilgos barchatinės suknios… Pauliaus Stalionio vulgarūs pilvo šokio judesiai - štai iš kur ir kodėl tos teksto duobės jo žodžiuose dainoms (ko  A. Elenskio tekstuose, o ir paties E.Kučinsko tekstuose  beveik nepasitaiko), deja, deja, iš šito vulgarumo; niekaip nesuprasdavau to kai kurių E.Kučinsko dainų P.Stalionio žodžiais mixo, kai visai šalia gražių lyriškų posmų iš kažkur atsiranda vulgarybės, tinkančios galbūt Ž.Žvaguliui, “Patruliams” ir pan. (net ir 2006m. Eurovizinėje “Tavo ir mano dalia”, “Trumpas sijonas - begėdis”, “Merginos, moterys, panelės” ir kt.), ir šitas vulgarumas koncerte visai šalia „Duok Dieve“ dainos, nuo kurios tiesiog verkti norisi, supratus savo netobulumą prieš tobuluosius Šventuosius Brolius, nes juk dainuoja apie SĄŽINĘ net galvas pakratydami, kaip daug jos… Abu Šventieji Broliai senuosius tamsius kostiumus pakeitę baltais, ir dar ryškiaspalviais marškiniais (ach, Šventieji Broliai, ne spalvos jaunina, o SIELA; kitąmet 50-metį švęsiančius M.Jacksoną ar Madonną nors ir juodais maišais aprenk, vis vien neatrodys net savo amžiaus sulaukę, o štai jaunesnysis iš Šventųjų Brolių, 48-metis, kalba nuvargęs lyg 80- metis, ir jokia spalva čia nepadės), bet - kaip graudu, nors trauk piniginę sušelpti - jaunesnysis Brolis dar su senosiomis juodomis smailianosėmis lakierkomis - kad aiškiai visiems salėje matytųsi Brolių hierarchija - norint prie naujo balto kostiumo naujų baltų lakierkų,  reikia jas užsitarnauti, t.y., užsidainuoti, tad dar ne kartą teks traukti “Duok Dieve”. Gal išgirs, juk tik naujų baltų lakierkų…
O gal ir neišgirs. Nes parodistas iš Parodijos teatro laksto po sceną mojuodamas… stringais kaip vėliava - čia iš E.Kučinsko dainos “Trumpas sijonas - begėdis” - mes jam paplojame, ne, ne stringams- vėliavai, o vykusiai imituotam mosavimui kumščiu, bet…  stringai ir  netoli romantiškasis E.Kučinskas su baltu lietpalčiu ir kvietkele: “Miesto centre, gėlių vitrinos lange kaktusą laistei… Svaigo galva, o TAVO KOJŲ KALBA ŠIRDĮ SUTRAIŠKĖ/…/ Švietė aistringai tavo stringai balti/… / Trumpo sijono stebuklingi kerai privertė elgtis atvirai/…./Noro tave turėti ir glamonėt neužgesinsi, trumpas sijonas, o NAKTIS TAIP ILGA KAIP NEPAGYDOMA LIGA“(P.Stalionio žodžiai). Tiesiog postmodernizmas.  Antras gražus vaizdelis po vaizdelio su N.Paltiniene šalia šokėjos su  į užpakalį sulindusiomis juodomis apatinėmis kelnaitėmis.
Bežiūrėdama į visa tai, ne kartą pagalvojau, kad vulgarumas, matyt, yra įgimtas. Net lyriška daina suvulgarinama kokiu nors nevykusiu priedu: judesiu, žvilgsniu, aprangos detale. Deja, elegancija, inteligencija yra ir nesuvaidinama, ir neišmokstama. Nes apskuręs stačiokas gali būti elegantiškas ir inteligentiškas (kaip kad, pvz., mano mėgstamas personažas Daktaras Hausas iš to paties pavadinimo serialo; kaip gaila, kad gyvenime tokių tipų pasitaiko labai retai, aūūū, kur jūs, tokie?), o prigimtinio vulgarumo nepaslėps jokie drabužiai ir joks savo inteligentiško įvaizdžio kūrimas. Na, bet kai “kojų kalba” gali sutraiškyti širdį, galbūt niekuo nebereikėtų stebėtis.
Po dainos „Pasilik“ (”Sway”) tapo visai liūdna. „Sway“ - viena seksualiausių visų laikų dainų. Nuo 1953 metų perdainuota daugybės žymiųjų ir ne tokių žymių.. Nuo Dean Martino iki “Pussicat Dolls”. Šiame koncerte ji buvo ne išsvinguota, o išrėkta, nors labai vykęs G.Zdebskio tekstas kaip tik prašyte prašėsi net lyriškesnio varianto nei originalas. Tiesą sakant,  pradžioje balsu buvo svinguojama, beje, labai jautriai ir niuansuotai; ir tai būtų buvusi viena gražiausių koncerto akimirkų, jei dainos pradžios būčiau klausiusi užsimerkusi. Deja, jautrus balsas kalbėjo viena, o veidas - ką kita; atrodė, lyg ne pasilikti būtų  kviečiama, o stenama. Stengiamasi išstenėti  jausmą, ir stenama sunkiai, nes kakta suraukta tiek, kad rodos dar šiek tiek, ir raukšlelės plyš; stenama per didžiausias kančias, negyvomis primerktomis akimis, o tai rodo, kad  gimdoma tai, ko širdyje nėra, tad stenėk  nestenėjęs.   O pabaigoje šauksmas “Pasiliiiiiiik”, kurio pagrindinis tikslas, matyt, buvo siekimas pademonstruoti balso jėgą,  panėšėjo į vilko staugimą; beje, gerokai išsigandau, nes berėkdamas atlikėjas taip plačiai išsižiojo, kad mikrofonas veik prasmego burnoje: o jeigu būtų netyčia prarijęs jį, su kuo gi pasiliktų ta, kuriai buvo skirtas tas  stenantis ir staugiantis kvietimas pasilikti? Tad gal geriau kitą kartą atsargiau; juk prisikviesti galima ir pustoniais, gal net greičiau atbėgs ir pasiliks, juo labiau, kad kviečiama tik vienai nakčiai, staugdamas tik atbaidysi…
Beskubant po vienos dainos E.Kučinskui žiojantis kažką sakyti, iškart pasigirsta kitos dainos fonograma, E.Kučinskas tik skėsteli rankomis. Išties, ką bepasakysi… O aš lyg ir turėjau pagrindo jubiliejiniame koncerte tikėtis gyvo nefonograminio dainininko, juoba, turinčio išties puikų balsą… N.Paltinienė per priedainį užsimiršusi nuleidžia mikrofoną, kad pastrykinėtų, tačiau ir su nuleistu mikrofonu jos balsas skamba lygiai taip pat, kaip ir pakeltas prie burnos. Dukra to neatlaiko, nusijuokusi man į ausį „kam jai tas mikrofonas, jei ir taip gerai girdisi?“, įsikiša į ausis savo mp3 su Eminemu.
O aš noriu vis giliau sulįsti į kėdę. Prasmegti, tapti nematoma, nes  ir juokinga dėl savo tikėjimo ir vilčių, ir graudu, ir dar vis kaip kvailė laukiu tų man patinkančių lyriškų E.Kučinsko dainų – o gal? Deja. Net ištrauka iš „Paryžiaus katedros“ nuvylė šaltu bejausmiu profesionalumu:  ką reiškė vien kareiviškas išžygiavimas iš scenos, ją pabaigus; beje, ten sėdėjusi didelė dalis publikos ir nesuprato, kad tai Kvazimodo vaidmuo. 
Vis dėlto negaliu sakyti, kad laukto nuoširdumo taip ir nesulaukiau. Pabaigoje, kai E.Kučinskas šabloniškai (t.y., kaip visada - kai rašau “kaip visada”, turiu galvoje tai, ką yra tekę matyti per TV - energingai, raiškiai, garsiai, bet… be širdies) padėkojo visiems, atvykusiems į jo koncertą, pagaliau prasiveržė gyvas nuoširdus žmogus, pareiškęs, kad čia dar yra kenkėja Loreta Anilionytė, parašiusi apie jį romaną, kuriame prirašė visokių nesąmonių ir t.t. Ką reiškė paminėti 70 ar 75 litai, taip ir nesupratau. Ką gi, šiais jausmų devalvacijos laikais turbūt šis nuoširdus pasipiktinimo manimi pliūpsnis buvo tikrai vertas tų mūsų išleistų 100 litų (ne 30, kurie buvo pasiūlyti koncerto pradžioje, kad išeitume ir „netrukdytume“) - čia aš be ironijos…
Labai norėjau matyti E.Kučinską, atstovaujantį Lietuvai „Eurovizijoje“. Argumentai? Puikus balsas,  raiški įsimenanti dainavimo maniera, retro stilius - egzotika,   lotyniški ritmai, kad ir kiek jie būtų kritikuojami, vien jau mano minėtos “Sway” ligšiolinis populiarumas kalba pats už save: kad latino negresia išeiti iš mados, svarbu tik, kas ir kaip ją atlieka, išvaizda  su „pipiriukais” - manau, tai geriausia ir įdomiausia, ką Lietuva galėjo pasiūlyti DAINOS konkursui. Tačiau net niekad iki šiol nebuvusi E.Kučinsko koncertuose, ir jo kūrybą žinodama tik iš diskų ir TV, mačiau esminę problemą: pageidavimų koncertų įvaizdį, kurio nepramušus kelias į “Euroviziją” jam niekad neatsivers, o juk kad norisi, aišku… Kaip tik dėl to (nors ne vien dėl to) siūliau jam ne tik bendrą diskusijų knygą, kuria jis pasipiktino „Moters“ žurnale, siūliau keisti repertuarą, perdainuoti R.Orbisson, D. Martino, C.Richardo, J.Iglesias, T.Jones, net kai kurias E. Presley, F.Sinatros  ir kitų, kurie man atrodo artimi jam pagal charakterį ir balso duomenis, dainas. Siūliau jam   grįžti į jo karjeros pradžios “Birutę”, įkuriant ten savo restoraną su muzikos klubu, net pačiam sėdant prie fortepijono; manau, tai būtų populiari vidutinio amžiaus žmonių susibūrimo vieta, kurios Palangoje trūksta, ir - savo ruožtu padėtų jam atsiskleisti kitokiame amplua.
Tiek šie siūlymai, tiek ir mano romanas, atsiradęs iš praktinio susidūrimo su tam tikromis problemomis, tiesą sakant, turėjo tikslą - kiek tai liečia konkretų asmenį (ir ne tik, kaip parodė kartais labai nustebinę pokalbiai su romano skaitytojais - mano iškeltos problemos būdingos daugumai Lietuvos pop dainininkų)- būti savotiška šoko terapija persijoti savo vertybėms bei prioritetams, tam, kad būtų nestovima vietoje kaip dabar, o einama toliau, kad būtų realizuota svajonė laimėti “Euroviziją”, o be emocinės patirties turtinimo to neįsivaizduoju. Dėl to esu laikoma kenkėja ir prieše. Tiesos čia daug: amatininkiškas dainininko darbas, aptarnaujant balius, iš esmės priešingas kūrybiniam.. Kūryba ne tik jam trukdo, bet ir jį naikina. Ir atvirkščiai. Tad šiuo atžvilgiu - kviesdama grįžti į kūrybinį kelią - aš tikrai kenkėja ir priešė.
Mea culpa.
2007m. rugpjūtis.

perkelta iš blogas.lt