Tradicinė mudviejų su dukra kelionė į Palangą šiemet buvo ne visai tradicinė – važiavau sirguliuodama, bet viešbutis užsakytas, išankstinė rezervacija apmokėta, teko. Oras lietuviškas – šalta, lyja, vėjuota. Tad įprastiniai mudviejų vojažai iki pusiaunakčio šiemet nebe man. Dukra pasiūlė išeitį: jei jau tokia sugedusi motina tinkamai nebeveikia, vakare traukti į koncertus, juk ten tik sėdėti reikia. Ji išsirinko du – E.Kučinsko ir I.Valinskienės. Žinoma, nė vienas jų jai nepatinka – gi jos mp3 vien Eminemas, Rihanna, 50 Cent, Lavigne, Kelly Clarkson, Beyonce… Bet tai jai atrodo vis tiek įdomiau nei vakarus leisti viešbutyje.
Ilgai abejojau dėl mūsų vizito į E.Kučinsko koncertą, abejojau iki paskutinės minutės, net norėjosi atiduoti bilietus lauke prie Estrados prisėdusioms močiutėms, pavydžiai žvelgiančioms į tuos, kurie surado pinigų Šventojo koncertui. Dukra juokėsi iš mano abejonių: “baik, ar kur parašyta, kad tu neturi teisės nueiti į jo koncertą? Juk įdomu gyvai pažiūrėti, kaip kumščiu mosuos…“. Iš mano abejonių, o jei pastebės, kokia bus jo reakcija, juk jis impulsyvus, ji taip pat nusišaipė ir suvaidino geriau už Parodijos teatrą: „Tai aišku, kokia: „tuoj pat dink iš mano koncerto ir nedrįsk daugiau kelti kojos į juos, aš tau grąžinsiu pinigus už bilietus, supratai???“ Buvo juokinga, nes jau girdėta – prieš pora metų man buvo uždrausta klausytis diskų, pareikalauta juos išmesti į konteinerį su pažadu grąžinti už juos pinigus, - bet nemaniau, kad šį kartą tai virs nebe tokia juokinga realybe.
Taigi nuėjome. Dukra kritiniam atvejui – nuoboduliui malšinti – pasiėmė savo mp3, Mynthon ledinukų. Jau prieš prasidedant koncertui pasijutau nejaukiai ir ne savo vietoje: salėje vyrauja tarybinių laikų periferija ir daug falšyvų - nuoširdumą imituojančių “kiti, blogi, džiaugiasi dėl degančio kaimyno tvarto, o aš geras, nes moku džiaugtis tuo taip, kad kiti nemato” veidų. Fasadinė kultūra, įrašyta neretame žvilgsnyje. Tiek to. Galima į šalis nesižvalgyti. Gal per aštriai ir įžeidžiai rašau, bet kur tie gerbėjų balsai už E.Kučinską per “Euroviziją”? Pilna daugiau nei 1000 vietų salė, jei po 1 balsą (o juk galima po 3), jau virš 1000, o čia juk tik tuo metu poilsiaujantieji Palangoje. Kur balsai visų tų, kurie maloniai kviečiasi E.Kučinską dainuoti vestuvėse ir kitokiuose vakarėliuose? Kaip lietuviška: kai reikia kokybiško muzikinio priedo prie baltos mišrainės, E.Kučinskas gerai, sumokėsime, kiek reikia, į akis komplimentų apie Maestro tobulumą prižersime tiek, kad apspangęs išvažiuos… Bet per “Euroviziją” jau lito už jį nebeišmesime, kam, juk niekas nemato, kad nebalsuojame; tad sutikę Maestro galėsime pasakyti: ach, kaip gaila, kad nelaimėjote, mes visa širdimi buvome už jus; deja, komplimentų užliūliuotas Maestro nesupras, kad “už jus” yra tik žodžiai… “Už jūsų laimę, mielos damos, už jūsų sėkmę, garbūs ponai” (beje, kiek prabalsavote per “Euroviziją” už savo Šventąjį Maestro jūs, mielos damos, tos, kurios mane taip smerkiate dėl mano nepadoraus, o iš tiesų tik hedonistinį gyvenimo būdą, kuris būdingas visiems be išimties pop dainininkams, vaizduojančio, romano? Čia šiaip, tik retorinis klausimas…), čia iš jums žinomos E.Kučinsko dainos… O jūsų Šventasis, tai jums padainavęs, dantis sukandęs tylomis nuris eilinį pralaimėjimo kartėlį, taip ir nesupratęs, kad jūsų šypsenos buvo tik falšyvas fasadas… Žodžiais, o ne žygiais mes Tėvynę mylim, ar ne? Bet tiek to. Ne šitos dainos atėjau pasiklausyti.
Koncertas jubiliejinis, tad lyg ir turėtų būti viso kūrybinio kelio retrospektyva, maža to – tai, kas geriausiai reprezentuoja atlikėją (jo požiūriu). Neslėpsiu: tikėjausi daugiausia lyriškų dainų, galbūt net negirdėtų, nes E.Kučinsko ankstyvojo kūrybos etapo - o teko apie jį girdėti, kad jis geresnis nei dabartinis, nes buvę daugiau kūrybos, o ne gamybos, - visai nežinau.
Deja. Viena daina užstalinė, antra užstalinė. Tas pats kumštis. Sulig kiekviena nauja daina man norisi vis labiau sulįsti į savo kėdę, užsidengti veidą rankomis iš gėdos, kad tikėjau ir tikėjausi patekusi ne į užstalės dainininko, o geriausio Lietuvos pop vokalisto koncertą, o kartais prisidengti burną, slepiant šypseną dėl skurdžių bei juokingų šou sprendimų. Bet fasadinės kultūros aplinkoje juoktis juk nevalia, nors ir juokinga. Fasadinė kultūra nepakenčia kitoniškumo, nes labai bijo pati savęs, kad kas jos fasado nenuplėštų, nes žino: už jo visai kitas veidas. Priešingas.
Taigi, pasirodo, čia negalima buvo būti laisvam, čia reikėjo linguoti į taktą, galima dar buvo dainuoti kartu, ploti, žiūrėti susižavėjusiu žvilgsniu ir teikti gėles. To nedariau, oE.Kučinskas mėgsta linguojančių gerbėjų drausmę; ne veltui, matyt, taip gerai scenoje ir jautėsi su karine uniforma,
tad nepatenkintas nelinguojančia juoda susitraukėle su tokia pat nelinguojančia, be to, dar ir nederamai emo stiliaus drabužiais apsirėdžiusia dukra (ach, atsiprašau, atsiprašau, na išties, ne į Marilyn Manson koncertą atėjome; beje, jei jis būtų atėjęs, matyt dėl šokiruojančios išvaizdos taip pat būtų išprašytas lauk, o neduok Dieve, dar kokį nepadorų gestą parodytų; reikėjo dukrai tarybinį „bantuką“ į plaukus įrišti, liepti rankutes laikyti ramiai ant kelių ir, šiukštu, nežiūrėti Maestro į akis; vaikui pagal pirmykštės bendruomenės papročius tai nedera) manęs nuo scenos paklausia, ar kas negerai, publikai paaiškina, kad net per jubiliejinius koncertus pasitaiko kenkėjų, siūlo grąžinti 30 litų, kad išeitume. Neišeiname. Na, bjauri esu, ir dukra tokia, juk nuo obels toli niekas nenurieda…
Neslėpsiu, labai norėjosi iškart ir atsakyti, kas negerai. Bet viena, tai publikai, kuri ten buvo, buvo gerai, net labai, tad kam ją trikdyti, antra, nenorėjau visų tų baltų mišrainių moterų neapykantos užkrauti ant šalia sėdėjusios savo dukters. Tad susivaldžiau. Kita vertus, mudvi su dukra niekam netrukdėme: netriukšmavome, nesišnibždėjome daugiau nei aplinkiniai; negėrėme sidro nei alaus, netraškinome čipsų, nesiurbėme sulčių per šiaudelį - kaip kai kurie salėje. E.Kučinskui sidras, alus, čipsai per jo koncertą, pasirodo, trukdo mažiau nei mano šypsena (ach, kokia nuodėmė), kurią visą laiką stengiausi pridengti ranka; beje, tos šypsenos niekas turbūt ir nepastebėjo be E.Kučinsko ir mano dukters, kurios vienintelis “trukdymas” be tų nederančių prie publikos drabužių, buvo pasikrapštymas savo rankinėje - išsitraukus iš jos ką tik iškaulintus dirbtinius tikrai mansoniškus dantis už 2 litus iš Basanavičiaus gatvės, kuriais pasipuošę Palangoje vaikštinėjo pusė vaikų. Tikiuosi - neduok Dieve, jei taip būtų atsitikę, tragedija, tikrai, tada atsiprašau, baisu, ach, nosies nepasikrapštė ir tų baisiųjų dantų pasimatuoti į burną neįsikišo… A, dar sučiulpė pora “Mynthon” ledinukų… O didžiumą koncerto, sekdama akimis sceną, ji klausėsi savo mp3. Bet juk nepalyginsi tokio tylaus “trukdymo“ su nenustygstančiais ant senelių kelių kai kuriais anūkėliais ar sultis besiurbiančiu vos vaikščioti išmokusiu piliečiu, besibraunančiu link scenos; jie, žinoma, netrukdė.
O gal mes trukdėme siektam VAIZDUI? Mat sėdėjome antroje eilėje, o pirmojoje sėdėjo trys iš bendro gerbėjų konteksto iškrentančios jaunos stirnaitės. Gal buvo tokių ir daugiau, bet krito į akis jos, nes sėdėjo tiesiai prieš mus. Dvi jaunutės liaunos, ką tik prinokusios stirnaitės atliuoksėjo prieš pat koncerto pradžią ir klestelėjo į kėdes pirmoje eilėje, kur, sveiku protu galvojant, aišku, turėjo sėdėti tie tikrieji E.Kučinsko gerbėjai, kuriems, ne paslaptis, tikrai per trisdešimt. Iš stirnaičių pasičiauškėjimo tarpusavyje iki koncerto pradžios, mobiliųjų maigymo, tapo aišku, kad koncertas joms nelabai terūpi. Tačiau, matyt, vis dėlto “gerbėjos”, jei taip arti ir brangiausiose vietose, tik turbūt ne E.Kučinsko MUZIKOS, betgi aišku, kad toks garsus ir populiarus vyriškis be muzikos turi ir kitų gerų savybių bei vertybių, tad galima ir jo koncerte atsėdėti… O tiesiai prieš dukrą įsitaisiusi taip pat labai jauna moteris su metų dvejų pypliu visą koncertą taip energingai mosavo rankomis ir taip nenatūraliai iššaukiančiai plojo, kad Ieva, kuriai prieš nosį vyko šis parodomasis paradinis plojimo ir mosavimo spektaklis, ir klausiamai žiūrėjo į mane, prašydama paaiškinimo, ar su ta moterimi viskas tvarkoje, ir nervinosi, nes tos mostaguojančios rankos jai nuolat užstojo sceną. Pateikiau dukrai savo versiją dėl visų trijų stirnaičių pirmoje eilėje. Ir vėl: labai gaila prie Estrados lauke likusių močiučių - tikrų E.Kučinsko gerbėjų, kurioms niekas vietų pirmoje eilėje neparūpino, o pinigų jos net paskutinėms eilėms neturėjo. Juk ne VAIZDAS močiutės pirmoje eilėje, ypač kai televizija filmuoja. Užtat jaunos merginos visai kas kita. O dar kai viena taip įnirtingai, net pasišokinėdama mostaguojasi…
Taigi – “kas negerai”? Jei vertinčiau Lietuvos pop atlikėjų kontekste – viskas gerai, ir matyt, geriau bei profesionaliau Lietuvoje ir nebūna. E.Kučinskas stengiasi pateikti kokybišką užstalinį produktą, ir jam tai puikiai pavyksta. Užstalinės, balių dainos, “baliniai”, o kai kurie net restoraniniai - kabaretiniai šou sprendimai. Balių kultūra. Viskas puiku, nes taip lietuviška, atsiduoda balta mišraine ir šampanu (”Už jūsų laimę, mielos damos, už jūsų sėkmę, garbūs ponai”). Kai E.Kučinskas scenoje pasirodė su baltu lietpalčiu ir raudona kvietkele, atsidavė net ir konjaku „Belij aist“… Bet bėda, kad aš Kučinską noriu matyti ne lietuviškame, o vakarietiškame kontekste. Tarkime, žanru jam artimų J.Iglesias ir kitų romantikų kontekste: pagal vokalinius duomenis ir muzikalumą jis būtų panašaus lygio. Juo labiau, kad ir pats, berods, turi ambicijų būti vertinamas ne vien kaip užstalės (be kurios, suprantu, Lietuvoje iš pop muzikos nepragyvensi) dainininkas – tai rodo kad ir du bandymai dalyvauti „Eurovizijoje“. Tai pagaliau liudija ir dainos „Langas”, „Aš tau meldžiuos“, „Pabudau“, „Basas“ ir pan., kurių, beje, labai laukiau, bet taip ir neišgirdau, vadinasi, E.Kučinskas mano, kad šios lyriškos dainos – ne jo tikrasis veidas ir reprezentacija, kad tikrasis jo kūrybinis kelias – UŽSTALĖS DAINOS.
E.Kučinskas kaip visada trykšta energija, bet variklis dirba tuščia eiga, be emocijų… Įdomu, kas yra ekspresija be emocionalumo? Kas tada išreiškiama? Aš nežinau, kaip tai pavadinti. Įvaizdis šou pasaulyje - beveik viskas. Bet kai pop dainininkas sako: aš į pasirodymus įdedu visą savo širdį, ką jis įdeda? Širdį ar jos įvaizdį? Garbė ir jos įvaizdis. Sąžinė ir jos įvaizdis. Meilė ir jos įvaizdis… E.Kučinskas viename interviu yra pareiškęs, kad meilė be atsako jam atrodo liguista būsena. Vadinasi, meilė tapatinama su turėjimu: jei negauni mylimo objekto, turi (nes kitaip būsi nesveikas) nebemylėti (o man gražesnė “liguista” meilė A.Jonyno “Sentimentaliame romanse” - “Aš mylėjau tave tau nežinant, tau nežinant tave aš myliu…”, na, bet suprantama, juk jau buvau E.Kučinsko išvadinta liguista, tai man ir pridera tokią liguistą meilę apdainuojančiais tekstais žavėtis). Tačiau meilė kaip turėjimas tegali būti vartojimas, iš to išplaukia, kad tokia meilė = seksas. Ką sako tokia emocinė meilės kaip turėjimo patirtis? Kuo toks atlikėjas gali sudominti neužstalinę, ne baltos mišrainės publiką?
Kelios šabloniškos frazės, turinčios imituoti esą nuoširdų bendravimą su klausytojais. Firminis dainavimas veidą prikišus prie pat televizijos kamerų. Vienas nusileidimas nuo scenos žemyn, „į mases“ (gal daugiau nevertos, juk leidžiasi Žvaigždė?), šūkis „šoka kaip kas moka“, jau n kartų girdėtas per TV…
Blogiausia tai, kad sėdime arti, gerokai per arti, nes matyti ir atlikėjo, ir šokėjų AKYS. O jos – deja deja – išdavikės… Tobuli “Funny Beat” šokėjų kojų judesiai, bet vieno akys – į dangų, kito – į šoną… Šypsenos dirbtinės – svarbu teisingai laiku pakilnoti kojas. Tas pats ir su šokėjomis. Kojos, žinoma, visų gražios, bet vulgarūs žvilgsniai iš po dar vulgaresnio makijažo, rodantys, kad be tų gražių kojų ir nieko daugiau nėra, o gal ir nereikia. Ypač įdomus vaizdelis - į užpakalį sulindusios besisukančios šokėjos juodos apatinės kelnaitės prie šalia stovinčios N.Paltinienės ilgos barchatinės suknios… Pauliaus Stalionio vulgarūs pilvo šokio judesiai - štai iš kur ir kodėl tos teksto duobės jo žodžiuose dainoms (ko A. Elenskio tekstuose, o ir paties E.Kučinsko tekstuose beveik nepasitaiko), deja, deja, iš šito vulgarumo; niekaip nesuprasdavau to kai kurių E.Kučinsko dainų P.Stalionio žodžiais mixo, kai visai šalia gražių lyriškų posmų iš kažkur atsiranda vulgarybės, tinkančios galbūt Ž.Žvaguliui, “Patruliams” ir pan. (net ir 2006m. Eurovizinėje “Tavo ir mano dalia”, “Trumpas sijonas - begėdis”, “Merginos, moterys, panelės” ir kt.), ir šitas vulgarumas koncerte visai šalia „Duok Dieve“ dainos, nuo kurios tiesiog verkti norisi, supratus savo netobulumą prieš tobuluosius Šventuosius Brolius, nes juk dainuoja apie SĄŽINĘ net galvas pakratydami, kaip daug jos… Abu Šventieji Broliai senuosius tamsius kostiumus pakeitę baltais, ir dar ryškiaspalviais marškiniais (ach, Šventieji Broliai, ne spalvos jaunina, o SIELA; kitąmet 50-metį švęsiančius M.Jacksoną ar Madonną nors ir juodais maišais aprenk, vis vien neatrodys net savo amžiaus sulaukę, o štai jaunesnysis iš Šventųjų Brolių, 48-metis, kalba nuvargęs lyg 80- metis, ir jokia spalva čia nepadės), bet - kaip graudu, nors trauk piniginę sušelpti - jaunesnysis Brolis dar su senosiomis juodomis smailianosėmis lakierkomis - kad aiškiai visiems salėje matytųsi Brolių hierarchija - norint prie naujo balto kostiumo naujų baltų lakierkų, reikia jas užsitarnauti, t.y., užsidainuoti, tad dar ne kartą teks traukti “Duok Dieve”. Gal išgirs, juk tik naujų baltų lakierkų…
O gal ir neišgirs. Nes parodistas iš Parodijos teatro laksto po sceną mojuodamas… stringais kaip vėliava - čia iš E.Kučinsko dainos “Trumpas sijonas - begėdis” - mes jam paplojame, ne, ne stringams- vėliavai, o vykusiai imituotam mosavimui kumščiu, bet… stringai ir netoli romantiškasis E.Kučinskas su baltu lietpalčiu ir kvietkele: “Miesto centre, gėlių vitrinos lange kaktusą laistei… Svaigo galva, o TAVO KOJŲ KALBA ŠIRDĮ SUTRAIŠKĖ/…/ Švietė aistringai tavo stringai balti/… / Trumpo sijono stebuklingi kerai privertė elgtis atvirai/…./Noro tave turėti ir glamonėt neužgesinsi, trumpas sijonas, o NAKTIS TAIP ILGA KAIP NEPAGYDOMA LIGA“(P.Stalionio žodžiai). Tiesiog postmodernizmas. Antras gražus vaizdelis po vaizdelio su N.Paltiniene šalia šokėjos su į užpakalį sulindusiomis juodomis apatinėmis kelnaitėmis.
Bežiūrėdama į visa tai, ne kartą pagalvojau, kad vulgarumas, matyt, yra įgimtas. Net lyriška daina suvulgarinama kokiu nors nevykusiu priedu: judesiu, žvilgsniu, aprangos detale. Deja, elegancija, inteligencija yra ir nesuvaidinama, ir neišmokstama. Nes apskuręs stačiokas gali būti elegantiškas ir inteligentiškas (kaip kad, pvz., mano mėgstamas personažas Daktaras Hausas iš to paties pavadinimo serialo; kaip gaila, kad gyvenime tokių tipų pasitaiko labai retai, aūūū, kur jūs, tokie?), o prigimtinio vulgarumo nepaslėps jokie drabužiai ir joks savo inteligentiško įvaizdžio kūrimas. Na, bet kai “kojų kalba” gali sutraiškyti širdį, galbūt niekuo nebereikėtų stebėtis.
Po dainos „Pasilik“ (”Sway”) tapo visai liūdna. „Sway“ - viena seksualiausių visų laikų dainų. Nuo 1953 metų perdainuota daugybės žymiųjų ir ne tokių žymių.. Nuo Dean Martino iki “Pussicat Dolls”. Šiame koncerte ji buvo ne išsvinguota, o išrėkta, nors labai vykęs G.Zdebskio tekstas kaip tik prašyte prašėsi net lyriškesnio varianto nei originalas. Tiesą sakant, pradžioje balsu buvo svinguojama, beje, labai jautriai ir niuansuotai; ir tai būtų buvusi viena gražiausių koncerto akimirkų, jei dainos pradžios būčiau klausiusi užsimerkusi. Deja, jautrus balsas kalbėjo viena, o veidas - ką kita; atrodė, lyg ne pasilikti būtų kviečiama, o stenama. Stengiamasi išstenėti jausmą, ir stenama sunkiai, nes kakta suraukta tiek, kad rodos dar šiek tiek, ir raukšlelės plyš; stenama per didžiausias kančias, negyvomis primerktomis akimis, o tai rodo, kad gimdoma tai, ko širdyje nėra, tad stenėk nestenėjęs. O pabaigoje šauksmas “Pasiliiiiiiik”, kurio pagrindinis tikslas, matyt, buvo siekimas pademonstruoti balso jėgą, panėšėjo į vilko staugimą; beje, gerokai išsigandau, nes berėkdamas atlikėjas taip plačiai išsižiojo, kad mikrofonas veik prasmego burnoje: o jeigu būtų netyčia prarijęs jį, su kuo gi pasiliktų ta, kuriai buvo skirtas tas stenantis ir staugiantis kvietimas pasilikti? Tad gal geriau kitą kartą atsargiau; juk prisikviesti galima ir pustoniais, gal net greičiau atbėgs ir pasiliks, juo labiau, kad kviečiama tik vienai nakčiai, staugdamas tik atbaidysi…
Beskubant po vienos dainos E.Kučinskui žiojantis kažką sakyti, iškart pasigirsta kitos dainos fonograma, E.Kučinskas tik skėsteli rankomis. Išties, ką bepasakysi… O aš lyg ir turėjau pagrindo jubiliejiniame koncerte tikėtis gyvo nefonograminio dainininko, juoba, turinčio išties puikų balsą… N.Paltinienė per priedainį užsimiršusi nuleidžia mikrofoną, kad pastrykinėtų, tačiau ir su nuleistu mikrofonu jos balsas skamba lygiai taip pat, kaip ir pakeltas prie burnos. Dukra to neatlaiko, nusijuokusi man į ausį „kam jai tas mikrofonas, jei ir taip gerai girdisi?“, įsikiša į ausis savo mp3 su Eminemu.
O aš noriu vis giliau sulįsti į kėdę. Prasmegti, tapti nematoma, nes ir juokinga dėl savo tikėjimo ir vilčių, ir graudu, ir dar vis kaip kvailė laukiu tų man patinkančių lyriškų E.Kučinsko dainų – o gal? Deja. Net ištrauka iš „Paryžiaus katedros“ nuvylė šaltu bejausmiu profesionalumu: ką reiškė vien kareiviškas išžygiavimas iš scenos, ją pabaigus; beje, ten sėdėjusi didelė dalis publikos ir nesuprato, kad tai Kvazimodo vaidmuo.
Vis dėlto negaliu sakyti, kad laukto nuoširdumo taip ir nesulaukiau. Pabaigoje, kai E.Kučinskas šabloniškai (t.y., kaip visada - kai rašau “kaip visada”, turiu galvoje tai, ką yra tekę matyti per TV - energingai, raiškiai, garsiai, bet… be širdies) padėkojo visiems, atvykusiems į jo koncertą, pagaliau prasiveržė gyvas nuoširdus žmogus, pareiškęs, kad čia dar yra kenkėja Loreta Anilionytė, parašiusi apie jį romaną, kuriame prirašė visokių nesąmonių ir t.t. Ką reiškė paminėti 70 ar 75 litai, taip ir nesupratau. Ką gi, šiais jausmų devalvacijos laikais turbūt šis nuoširdus pasipiktinimo manimi pliūpsnis buvo tikrai vertas tų mūsų išleistų 100 litų (ne 30, kurie buvo pasiūlyti koncerto pradžioje, kad išeitume ir „netrukdytume“) - čia aš be ironijos…
Labai norėjau matyti E.Kučinską, atstovaujantį Lietuvai „Eurovizijoje“. Argumentai? Puikus balsas, raiški įsimenanti dainavimo maniera, retro stilius - egzotika, lotyniški ritmai, kad ir kiek jie būtų kritikuojami, vien jau mano minėtos “Sway” ligšiolinis populiarumas kalba pats už save: kad latino negresia išeiti iš mados, svarbu tik, kas ir kaip ją atlieka, išvaizda su „pipiriukais” - manau, tai geriausia ir įdomiausia, ką Lietuva galėjo pasiūlyti DAINOS konkursui. Tačiau net niekad iki šiol nebuvusi E.Kučinsko koncertuose, ir jo kūrybą žinodama tik iš diskų ir TV, mačiau esminę problemą: pageidavimų koncertų įvaizdį, kurio nepramušus kelias į “Euroviziją” jam niekad neatsivers, o juk kad norisi, aišku… Kaip tik dėl to (nors ne vien dėl to) siūliau jam ne tik bendrą diskusijų knygą, kuria jis pasipiktino „Moters“ žurnale, siūliau keisti repertuarą, perdainuoti R.Orbisson, D. Martino, C.Richardo, J.Iglesias, T.Jones, net kai kurias E. Presley, F.Sinatros ir kitų, kurie man atrodo artimi jam pagal charakterį ir balso duomenis, dainas. Siūliau jam grįžti į jo karjeros pradžios “Birutę”, įkuriant ten savo restoraną su muzikos klubu, net pačiam sėdant prie fortepijono; manau, tai būtų populiari vidutinio amžiaus žmonių susibūrimo vieta, kurios Palangoje trūksta, ir - savo ruožtu padėtų jam atsiskleisti kitokiame amplua.
Tiek šie siūlymai, tiek ir mano romanas, atsiradęs iš praktinio susidūrimo su tam tikromis problemomis, tiesą sakant, turėjo tikslą - kiek tai liečia konkretų asmenį (ir ne tik, kaip parodė kartais labai nustebinę pokalbiai su romano skaitytojais - mano iškeltos problemos būdingos daugumai Lietuvos pop dainininkų)- būti savotiška šoko terapija persijoti savo vertybėms bei prioritetams, tam, kad būtų nestovima vietoje kaip dabar, o einama toliau, kad būtų realizuota svajonė laimėti “Euroviziją”, o be emocinės patirties turtinimo to neįsivaizduoju. Dėl to esu laikoma kenkėja ir prieše. Tiesos čia daug: amatininkiškas dainininko darbas, aptarnaujant balius, iš esmės priešingas kūrybiniam.. Kūryba ne tik jam trukdo, bet ir jį naikina. Ir atvirkščiai. Tad šiuo atžvilgiu - kviesdama grįžti į kūrybinį kelią - aš tikrai kenkėja ir priešė.
Mea culpa.
2007m. rugpjūtis.
perkelta iš blogas.lt
.jpg)
