Žmonės be emocijų: psichopatai politikoje, versle, asmeniniame gyvenime

 

Šiuolaikiniame pasaulyje sėkmingiausiai įsikūrę psichopatai. Ne tie  asocialieji, kurie kalėjimuose,   o vadinamieji prosocialūs psichopatai, kurių elgesys išlieka socialiai priimtinose ribose ir  kurie visada šalia – politikoje, versle, medicinoje, teisėje. Prigimtinių savybių rinkinys – empatijos, sąžinės,  gėdos jausmų neturėjimas lemia šaltakraujišką požiūrį į bet kokią situaciją, o jei gamta dar apdovanoja  tam tikros srities gabumais, rezultatas visada būna geresnis nei tokių pat gabių, bet empatiškų žmonių. Dėl   itin aukšto skausmo slenksčio  psichopatai niekad nereaguoja karštakošiškai, savo veiksmus gali labai racionaliai apmąstyti,   apskaičiuoti visus galimus ėjimus, todėl  jiems lengva įgyvendinti bet kokias reformas – politines, socialines, asmenines.  Kadangi sugeba puikiai imituoti empatiją, kaltę,   sąžinės graužatį, jų visai nejausdami, yra išoriškai žavūs, todėl itin greitai kyla karjeros laiptais. Dažnai cituojamas italų Renesanso filosofo ir politiko  N. Machiavellio  teiginys „tikslas pateisina priemones“   yra apie idealų politiką - psichopatą. Mat tobulas politikas pagal jį -  puikus manipuliatorius, emociškai šaltas,  paminantis moralės normas visada, kai jos jam trukdo pasiekti norimų tikslų, ir  prisimenantis jas, kai jos jam  naudingos.  

Visas straipsnis čia:

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/plius/nuomones/blogiau-uz-narcizus-psichopatai-politikoje-versle-asmeniniame-gyvenime.d?id=88115467

Bausti tyla: ignoravimas kaip psichologinis smurtas

 

Pragaras – tai Kiti“,– rašė  J.P. Sartre‘as. Ir tie Kiti yra  ne  kažkas, o aš  - tau, tu - man. Kadangi esame egoistinės būtybės, pragarą vieni kitiems kuriame visada, kai tik susiduria mūsų interesai. Gudriausieji – taip, kad iš pažiūros tas pragaras atrodytų kaip rojus. Toks yra ir ignoravimas,  šiandien tapęs nauju gyvenimo būdu. Kas nors kitame nepatiko? „Ignoruok jį“ – pataria visi. „Kaip jis gali mane ignoruoti?“ – piktinamės, kai mus pačius ignoruoja kiti.

Patylėti protinga,  norint neaštrinti konfliktinės situacijos ir atsiskirti nuo jos. Tačiau tyla kaip bausmė yra psichologinis smurtas. Baudžianti tyla yra įžeidimas, pažeminimas ir išdavystė kartu: žmogus taip atskiriamas nuo vaikų, tėvų, sutuoktinio, partnerio, draugystės, profesinių santykių jam prikišamai parodant: tu - niekas, tu tas, kuriam aš turiu valdžią: norėsiu, kalbėsiu, norėsiu, tylėsiu, lyg tavęs nebūtų. Juk aš nieko blogo nedarau, aš apskritai nieko nedarau, tyliu,  tai tu  purkštauji dėl mano tylos.  Kai tie, kurie turi kalbėti, tyli, yra pragaras, kai kada pasibaigiantis ir tragiškai  ne tik aukai, bet ir tylinčiam agresoriui. 

Visas straipsnis čia:

https://www.delfi.lt/plius/nuomones/bausti-tyla-ignoravimas-kaip-psichologinis-smurtas-arba-juk-nekviesi-policijos-jei-kazkas-su-tavim-nekalba.d?id=89050693

Perpus jaunesnė: kaip pajamų skirtumas virsta vedybomis, naudingomis tik moteriai

 A.Zuokas, kalbėdamas apie savo ir naujos draugės 17 metų amžiaus skirtumą    sakė, kad “vertinti arba suprasti gali tik tie, kurie yra tai patys patyrę”.  Kadangi esu iš tų patyrusių, maža to, ir amžiaus skirtumas  ne 17, o keliasdešimt metų, tarsi įgaunu teisę kažką pasakyti, bet bėda ta, kad, viena, svetima patirtis visada yra svetima – nesikartoja žmonės, gyvenimo aplinkybės, todėl bendro recepto  negali būti, antra, istorijos požiūriu ir tokie, ir bet kokie santykiai  yra visiškai nereikšmingas privataus gyvenimo atvejis, kurį sureikšmina tik patys jo viešintojai. Pakanka pažiūrėti į kokias nors 19 amžiaus pabaigos damų fotografijas: kiek dramatiškų veidų, kenčiant  suveržtų korsetais liemenų skausmą; matyt tądien suveržtas liemuo  atrodė gyvybės ar mirties reikalas, nes lėmė ponų su katiliukais ir cigarais dėmesį.  Kur tos damos ir jomis besižavėję ponai dabar?  

Tačiau pagyvenusio vyro ir jaunos moters partnerystės tema visą laiką buvo  ir bus apkalbų objektas, ir kiek jomis besipiktintų apkalbamieji, jos turi realų pagrindą.  Statistikos duomenimis vidutinis amžiaus skirtumas tarp susituokusių tiek Europoje, tiek JAV yra 3 metai;  4 proc. porų amžiaus skirtumas didesnis nei 10 metų, ir tik 1 proc. porų, kuriose amžiaus skirtumas didesnis nei 20 metų. Sociologiniai tyrimai atskleidžia ir tiesioginį ryšį tarp amžiaus skirtumo ir pasitenkinimo santuoka – jis didžiausias, kai partnerius skiria 1-3 metai, optimalus – 4-6 metų skirtumas. Charakteringa, kad vyresnis partneris patenkintas ilgalaikiais ryšiais ilgiau nei jaunesnis – pastarųjų pasitenkinimas santykiais po 6-10 metų bendro gyvenimo dramatiškai krinta žemyn ir nesunku suprasti, kodėl: dideli interesų, gyvenimo būdo, tikslų skirtumai. Kadangi panaši gyvenimo patirtis panašiame laike, tos pačios kartos vertybės, laisvalaikio pomėgiai, pagaliau socialinis ir emocinis komfortas užtikrina didžiausią santykių stabilumą,  natūralu, kad didesnį kaip 10 metų amžiaus skirtumą poroje visuomenė priima kaip išimtį iš normos, kaip „neteisingą“ sąjungą,    ir tada natūraliai kelia   klausimą, kam tokie santykiai naudingi.

Visą straipsnį skaitykite čia:

https://www.delfi.lt/plius/nuomones/perpus-jaunesne-zmona-arba-barteriniai-mainai-kaip-pajamu-skirtumas-virsta-vedybomis-naudingomis-moteriai.d?id=90820267